Pavadinimas: Dėl referendumo keliamų pavojų ir žemės turėtojų perspektyvų
Kategorija: Archyvas
Data: Oct 31, 2013
http://www.pupinis.lt/straipsnis-155.html

Dėl referendumo keliamų pavojų ir žemės turėtojų perspektyvų

Utenis susilaukia nemažai žmonių priekaištų, kad vietinėje spaudoje trūksta informacijos inicijuojamo referendumo dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams tema. Paprašėme buvusio Seimo nario, Kaimo reikalų komiteto pirmininko Edmundo Pupinio, pateikti savo nuomonę dėl referendumo organizavimo ir galimų teisinių pasekmių, jei būtų pritarta jame keliamiems klausimams.

Noriu priminti, kad praeitą Seimo kadenciją buvusi Lietuvos Vyriausybė ir Kazio Starkevičiaus vadovaujama Žemės ūkio ministerija su ES komisija derėjosi dėl teisės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo užsieniečiams ribojimo pratęsimo 3 metams. Tos derybos baigėsi sėkmingai, be to, išlyga dėl galimo pratęsimo buvo numatyta stojimo į ES sutartyje, kuriai Lietuvos piliečiai pritarė visuotinu referendumu. Šios kadencijos Seimas taip pat buvo priėmęs rezoliuciją, įpareigojančią A. Butkevičiaus vadovaujamą vyriausybę ieškoti bendraminčių šiuo klausimų kitose ES valstybėse ir siekti dar vieno termino pratęsimo. Deja, bent kol kas šiuo klausimu ši vyriausybė nieko nedarė. Tačiau tai neturi nieko bendro su kažkokiais referendumais, kuriuos šiuo metu nori inicijuoti neaiškūs asmenys, suplakdami du skirtingus klausimus į vieną referendumą. Vienas iš klausimų dėl žemės pardavimo užsieniečiams, antras, kurį siekiama ,,prastumti“ priviliojant žmones pirmuoju, tai siekis supaprastinti referendumų organizavimo iniciatyvos teisinę bazę, sumažinus reikiamų referendumui organizuoti parašų skaičių iki 100 tūkst. Nors referendumo iniciatorių dažnai kaip pavyzdys rodoma Šveicarija, kur, anot organizatorių, įvairiais klausimais referendumai organizuojami labai dažnai, tačiau aš manau, kad Lietuvai tokie ,,žaidimai“ referendumais gana rizikingi ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai. Juk kiekvieno referendumo organizavimas valstybei kainuotų dešimtis milijonų litų. Be to, esant dar jaunai demokratinei sistemai, kur vis dar nepakankama diskusijos kultūra, be to, kaip parodė paskutiniai rinkimai, rinkėjų balsai yra perkami ir parduodami, lygintis su Šveicarija mums dar ankstoka. Manau, dažni referendumai įvairiais kontraversiškais klausiamais dar labiau priešintų žmones ir netgi kenktų Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui. Kad būtų vaizdžiau, galiu pateikti keletą pavyzdžių. Pavyzdžiui, tautinių mažumų bendrijos surenka 100 tūkstančių parašų ir organizuoja referendumą tokiu klausimu: pritariu, kad Lietuvoje Respublikoje būtų įteisintos 3 valstybinės kalbos: lietuvių, rusų ir lenkų. Tokio referendumo baigtis aiški, bet už jo organizavimą mokėtų Lietuvos valstybė, pasaulis pradeda nesuprasti, kas čia darosi, padidėja susipriešinimas tautiniu pagrindu. Po mėnesio vyksta kitas referendumas, nes jau seksualinės mažumos surenka reikiamą parašų kiekį ir skelbia referendumą, kuriuo siekia įteisinti šeimas tarp seksualinių mažumų atstovų. Dar po mėnesio grupė, kovojanti prieš seksualines mažumas, organizuoja referendumą prieš seksualines mažumas nukreiptu klausimu, ir taip kas mėnesį. Vieni už alkoholio reklamą renka parašus alkoholį gaminančiose įmonėse ir iš įmonių darbuotojų giminaičių, kiti po poros mėnesių jau renka parašus prieš alkoholio reklamą. Tarkim, surenka reikiamą parašų skaičių ir vieni, ir kiti. Kaip ir minėjau, už tų, kasmėnesinių referendumų organizavimą susimoka mokesčių mokėtojai per valstybės biudžetą. Gal minėti referendumai ir neįvyktų, jei įvyktų, gal ir nesulauktų pritarimo, bet kiek būtų susipriešinimo, ir kaip visa tai skambėtų tarptautiniame kontekste, kad Lietuvoje tokiais ,,įdomiais“ klausimais organizuojami referendumai, be to, kiek tai pareikalautų valstybės pinigų? Todėl aš manau, kad jeigu kas nors nori daryti apklausas, tegul ir susimoka. Grįžtant prie žemės pardavimo užsieniečiams klausimo, tai grynai Lietuvos ir ES vykdomųjų valdžių klausimas. Stojimo sutartys pasirašytos vykdomųjų valdžių, beje, Lietuvai stojant į ES, dokumentus, dalyvaujant prezidentui R. Paksui, stojimo į ES sutartį pasirašė tuometinis Ministras Pirmininkas A. Brazauskas ir užsienio reikalų ministras A. Valionis. Sutartyje buvo numatyti ne tik klausimai dėl žemės, bet buvo aptartos ir visos kitos sąlygos dėl mums naudingo laisvo prekių ir paslaugų judėjimo, teisinės ES šalių bazės palaipsnio keitimo siekiant ją suvienodinti. Stojimo sutarčiai į ES referendume pritarė Lietuvos piliečiai, o sutartis parafavo visų ES šalių parlamentai. Todėl šiuo metu vienašališkai nutraukti sutarties veikimą praktiškai neįmanoma. Tą galėtų bandyti daryti nebent tik ES šalių vykdomosios institucijos, bendru visų šalių sutarimu iš naujo pasirašydamos susitarimus dėl sutarties dalinio pakeitimo. Manau, priešingu atveju, jau net iškėlus šį klausimą iki referendumo organizavimo lygmens, formaliai žiūrint ES jau galėtų sustabdyti Lietuvai finansavimą iš ES fondų. Manau, kad tai būtų labai didelis smūgis Lietuvos ekonomikai, o pasekmės sunkai nusakomos. Ypatingai skaudžiai tokia žinia smogtų Lietuvos ūkininkams. Todėl manau, kad to galėtų siekti tik priešiškos Lietuvos valstybei jėgos arba žmonės, nepakankamai įsigilinę į galimas referendumo sukeltas pasekmes. Kaip ir esu minėjęs, praeitos kadencijos Seimas sugebėjo atidėti žemės pardavimą užsienio piliečiams trejiems metams ir per tą laiką nemažai Lietuvos ūkininkų įsigijo žemės ir sėkmingai vykdo žemės produktų gamybą. Taip pat buvo priimti teisės aktai, kurie ūkininkams suteikė galimybę ne rinkos verte įsigyti iš valstybės jų pačių nuomojamą žemės ūkio paskirties žemę. Taip pat buvo keičiami teisės aktai pirmiausiai suteikiant pirmenybę parduodamą žemę, pardavimo metu nustačius pardavimo kainą, pirmiausiai įsigyti susisiekiančiuose sklypuose ūkininkaujantiems ūkininkams. Manau, kad Žemės ūkio ministerija atsižvelgdama į naujus iššūkius ir ateityje tobulindama teisės aktus turėtų dar labiau griežtinti žemės ūko paskirties žemės naudojimo taisykles, kad įsigyta žemė būtų naudojama pagal paskirtį, t.y. žemės ūkio produktų gamybai, o ne kaip investicija į nekilnojamąjį turtą, siekiant ateityje pasipelnyti, perparduodant tą pačią žemę, ko gero, tiems patiems Lietuvos ūkininkams. Be to, žemės pardavimo klausimu valdžia turėtų daugiau šviesti tuos pačius žemės savininkus. Juk žemė kur kas patikimesnė investicija negu bet kokie vertybiniai popieriai. Jos vertė kasmet pakyla mažiausiai 10-15 procentų, todėl ją skubėti parduoti tai tiesiog neatleistina klaida. Manau, prabėgs keleri metai, ir mes išmoksime gauti kur kas didesnes papildomas pajamas net ir iš 3 hektarų žemės ploto, jį dirbdami patys ar tobulindami įvairias kooperacijos formas. Turime prisiminti, kad žemės produktų gamybos poreikis tik didės, o parama mažiems ir labai mažiems ūkiams augs. Ateityje, padidėjus tiesioginėms išmokoms, vien pajamos iš žemės nuomos jos turėtojams užtikrins padorias papildomas pajamas, leidžiančias svariai papildyti šeimų biudžetus. Todėl, kaip ir minėjau, jeigu patys neprotausime, tai ir bet kokie referendumai neužtikrins mums padoresnio gyvenimo. Edmundas Pupinis Utenos rajono tatybos narys