Į klausimus atsakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Utenos sąrašo lyderis, buvęs Utenos rajono meras, dvi kadencijas uteniškių rinktas Seimo narys, kandidatas į Utenos rajono merus Edmundas Pupinis.
Politikoje esate sukaupęs didžiulę patirtį, tačiau ir politiko gyvenimas nebūna vien sėkmėmis ir pergalėmis grįstas. Ar nenusivylėte?
Juokaudamas galiu atsakyti vokiečių filosofo ir rašytojo Frydricho Nyčės žodžiais: ,,Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius". Pirmą kartą į Utenos miesto tarybą, kaip Sąjūdžio iškeltas kandidatas, rinkimuose dalyvavau 1990 metais. Tuo metu man buvo 26-eri, ir vykstančiuose tiesioginiuose rinkimuose antrame ture pralaimėjau, tačiau 1997 m., būdamas 32-ejų, uteniškių ir savo bendražygių pasitikėjimo dėka buvau išrinktas eiti Utenos rajono mero pareigas. Po ne visai sėkmingų 2000-ųjų rinkimų, kuomet Lietuvos atėjo ,,gelbėti" A. Paulausko Naujoji sąjunga, nors Tėvynės sąjunga Utenoje ir laimėjo rinkimus, bet po pirmųjų metų darbo ir Naujajai sąjungai į savo gretas persiviliojus vieną iš tarybos narių, buvau atstatydintas. Tačiau po 4 metų darbo samdomu direktoriumi versle, uteniškių net dviem kadencijoms buvau deleguotas į Lietuvos Respublikos Seimą. Teko dirbti Ekonomikos, Audito komitetuose, o antrą kadenciją vadovauti Kaimo reikalų komitetui. Po beveik prieš trejus metus vykusių rinkimų į Seimą vėl teko grįžti į savo profesinę veiklą. Dabar jau pusiau juokaudamas galiu pasakyti, kad, pagal mano pakilimų ir pralaimėjimų seką, šie rinkimai vėl turėtų baigtis pergale.
Ar politiko pasitraukimai iš aktyvesnės, vadovaujančios pozicijos nesusiję su kompetencijos praradimu?
Mūsų visuomenėje kažkaip viskas suprantama šiek tiek hiperbolizuotai. Neva Seimo nario, rajono tarybos nario veikla - tai politika, o aktyvaus bendruomenės veikėjo - jau jokia politika. Manau, atvirkščiai, didysis politinis veiksmas vyksta bendruomenėse, o Seimo nariai, tarybų nariai - tai tik paprasčiausiai bendruomenių deleguoti atstovai žmonių padiktuotoms užduotims atlikti. Deja, mūsų visuomenė ir bendruomenės smarkiai užleido savo pozicijas. Gal todėl ir įvyksta kai kurie paradoksai, ir susidaro įspūdis, kad universitetai skirti ne specialistams ruošti, o profesoriams įdarbinti, ligoninės skirtos ne žmonėms gydyti, o gydytojams įdarbinti ir t.t. Aš esu, buvau ir liksiu žmonių atstovas, gal todėl į savo sugrįžimus iš vadinamosios ,,didžiosios", o tiksliau pasakius, deleguojamosios atsakingesnėms politinėms pareigoms, pozicijos į profesinę veiklą laikau tam tikru mano, kaip politiko, privalumu, leidžiančiu jausti visuomenės ir bendruomenių gyvenimo pulsą. Tikrai nepavydžiu monotonijos ilgai nuolatinėse politinėse pozicijose užsibuvusiems kolegoms. Dažnai vargsta jie patys ir savo buvimu ,,kėdėse" pradeda varginti ne tik visuomenę, bet ir savo politines bendruomenes.
Kokius svarbiausius akcentus siūlote eidamas į rinkimus šį kartą?
Nors žmonės nelabai gilinasi į rinkimų programas, bet, manau, vertėtų. Mes visada daugiau akcentuodavome darbus, susijusius su žmonių vertybinėmis nuostatomis, gyvenimo sąlygų gerinimu. Fasadinė pusė, susijusi su efektingais skverais, brangiais fontanais ar net lėktuvais, mums neatrodo labai svarbi. Nors pastaruoju metu ji ypač akcentuojama. Atrodo, kad savivaldybių centrai, taip pat ir Utena, gražėja, bet pasižiūrėkite, kaip ji tuštėja. Manau, esminė priežastis yra ta, kad pernelyg rūpinamasi aplinka, bet tikrai nepakankamai rūpinamasi pačiu žmogumi. Mūsų komandos ir mano, kaip politiko, veikimo svorio centras yra kitoje vietoje. Svarbiausi veiklos akcentai yra šeima, mokykla, darbas, o visa kita - tik tam tikros priemonės ir būdai, galintys padėti pakelti į aukštesnį lygį tiek šeimos, tiek mokyklos gerovę ir prestižą. Savaime suprantama, kad šeimos ir mokyklos prestižas bei oraus gyvenimo lygis sunkiai gali būti užtikrintas, jeigu žmogus negaus orų gyvenimą užtikrinančių pajamų. Visi privalome suprasti, kad mokytojas tikrai negali jaustis oriai, nors dėl krūvių stygiaus ir dirbdamas 0,7 etato, bet gaudamas 1200 Lt. Deja, pasižiūrėję į kitų partijų programas, jose vėl matome skverus, kvartalus, plėtros planus ir strategijų kūrimus. O kurgi žmogus? Ar ne jis svarbiausias? Deja, per gausybę skiriamų milijonų iš ES ir savivaldybių biudžetų skverams, takams ar net storiausiems strategijų tomams, žmogaus vėl nematyti. Tie ,,politiniai triukai", kaip per tuos ,,gražius darbus" galima veikti rinkėjų sąmonę, žinomi ir man, bet juk dar turi egzistuoti bent minimalus politiko atsakomybės ir padorumo jausmas bei suvokimas, kad privalome būti ne tik populiarūs, bet ir atsakingi. Minėjote žmonių pajamas, kurios yra vienas iš svarbiausių faktorių užtikrinant orų žmogaus gyvenimą.
Kokių priemonių imsitės ir ar esate apgalvoję, kaip suteikti Utenai gyvastį, kuri didžia dalimi priklauso nuo to, ar žmonės renkasi miestą savo gyvenimui?
Nenoriu, kad būčiau netinkamai suprastas. Mes tikrai nesirengiame apleisti nei Utenos seniūnijų, nei miesto tvarkymo darbų, tuo labiau, kad vėl bus skirtas didelis finansavimas iš ES ištisiems kvartalams atnaujinti. Bet aš noriu pabrėžti, kad man visada kur kas svarbesnė yra aplinka, esanti arčiau žmonių. Man svarbiau, kad žmogus parsivežęs vaikučius iš darželio turėtų kur pasistatyti automobilį, kad vaikai nebūtų verčiami mokytis perpildytose klasėse, kad mokytojams būtų sudaromi pakankami krūviai ir jie gautų jų darbo vertą atlygį, kad ligoninėse ir poliklinikose nereikėtų stumdytis eilėse, kad slaugytojos ir gydytojai turėtų geras sąlygas ir kuo šiuolaikiškesnę įrangą, kad medicinos darbuotojų atlygiai už darbą būtų sąžiningiau paskirstomi, o ne padalinami pagal įtakos direktoriui svorį. Svarbu, kad ugdymo įstaigose negąsdintume mokytojų ir vaikų privatizuojamu maitinimu, kad mūsų žmonės važinėtų ne sukriošusiais, o saugiais autobusais, kad mūsų garbūs seneliai gautų tinkamas socialines paslaugas ir kad telkdami bažnytinių bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų solidarumą jiems užtikrintume orią senatvę, kad seniūnijos ir bendruomenės gautų finansavimą ir pačios galėtų spręsti, kaip tuos pinigus panaudoti, o nestovėtų su ištiesta ranka prie mero kabineto, kad Utenos jaunieji sportininkai būtų ugdomi ir taptų tikrais profesionalais, o ne tik džiaugtumės svetur užaugintų sportininkų pergalėmis, galų gale, kad nebūtų dirbtinai stabdomas prekybos centrų į Uteną atėjimas, o per konkurenciją būtų užtikrinta kuo mažesnė prekių kaina ir dar daugelis „kad"..... O jūsų pastebėjimas dėl miesto gyvybingumo tikrai tikslus ir teisingas. Jei nesiimsime priemonių, kurios sustabdytų gyventojų Utenos rajone mažėjimą ir neužtikrinsime nuoseklaus didėjimo, mūsų visi kiti darbai bus beprasmiai. Esme pasiruošę vykdyti 4 programas, kurias įgyvendinant, turėtume galimybių situaciją keisti: 1) Utenos industrinio parko idėjos atnaujinimas. Tą padarysime žemės sklypus perimdami iš valstybės ir už protingą kainą išpirkdami iš fizinių ir juridinių asmenų; 2) kartu su Utenos verslininkais, ypač didžiųjų Utenos įmonių vadovais, privalome paruošti bendrą programą, t. y. privalome sukurti savivaldybės ir įmonių paskatų sistemą, skatinančią žmones atvykti dirbti į minėtas įmones ne tik iš kitų Lietuvos vietovių, bet ir grįžti iš emigracijos; 3) verslo inkubatoriaus įsteigimas ir paskatų sistemos, skatinančios įsikurti Utenoje žmones, informacinėmis technologijomis galinčius dirbti per nuotolį, sudarymas. 4) Žmonių pavėžėjimo į darbo vietas programa. Savaime suprantama, skubiai perkelti darbo vietas iš didmiesčių gali būti problemiška, tačiau sudaryti sąlygas patogiai ten nuvykti tikrai galime, tuo labiau, kad transporto pavėžėjimui į darbo vietas įsigijimą galima organizuoti pritraukiant ES Socialinio fondo lėšas, juk jo viena iš finansavimo krypčių ir yra darbuotojų pavėžėjimas į darbo vietas.
Dėkoju už pokalbį!
Kalbėjosi Ugnė Naujokaitytė