Edmundas Pupinis
Dienoraštis Biografija Galerija Video Archyvas
Dienoraštis

Diskusijos dėl pirminės sveikatos priežiūros reformos Utenoje tęsis
Utenos Pirminės sveikatos priežiūros centro savininkė yra Utenos rajono savivaldybė. Ar nemanote, kad pirminės sveikatos priežiūros paslaugų privatizavimas vyksta neskaidriai, o daugelis Utenos gyventojų nėra pakankamai informuoti apie tokio privatizavimo pasekmes? Prie Utenos savivaldybės susirinkę piketuotojai, atstovaujantys Lietuvos profesinėms sąjungoms, Lietuvos darbo federacijai, bei miesto ir rajono gyventojų atstovai reikalavo neatiduoti Utenos poliklinikos į priva?ias rankas. Ką apie tai galvojate Jūs?

Kaip ir minėjote, Utenos Pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) savininkė yra Utenos rajono savivaldybė, todėl ir tolimesnis PSPC likimas priklausys nuo Utenos rajono savivaldybės pozicijos, o sprendimus dėl šiai įstaigai priklausan?ių patalpų išnuomojimo, jeigu bus apsispręsta pirminės sveikatos priežiūrai skirtą paslaugą kartu su patalpomis visiškai ar dalinai perduoti į priva?ias rankas, taip pat privalės priimti Utenos rajono taryba. Todėl man ne visai suprantamos tos aistros, kurios kyla vietinėje spaudoje, ir kodėl jos kyla. Susidaro įspūdis, kad vyksta papras?iausia kova dėl būsimų pajamų, o siekis rajono gyventojams suteikti kuo geresnę pirminės sveikatos priežiūros paslaugą tampa antraeiliu dalyku. Kaip yra žinoma, pirminės sveikatos priežiūros įstaigos pajamas užtikrina prie įstaigos prisirašiusių gyventojų skai?ius ir, priklausomai nuo prisirašiusiųjų skai?iaus, iš Ligonių kasų pervedamų lėšų kiekis, kuris, manau, daugiausiai ir domina taip vadinamus investuotojus. Todėl manau, kad skubėjimas nėra naudingas, nes jau dabar matyti, kad Utenos bendruomenė nėra tam paruošta. Be to, dėl skubos susidaro įspūdis, kad procesas nėra skaidrus, o svarbiausia, Lietuvoje dar nesusiformavo įmonių, turin?ių didesnę patirtį organizuojant pirminių sveikatos priežiūros centrų veiklą, tinklas. Kaip žinia, dauguma įmonių, pretenduojan?ių į Utenos pirminės sveikatos priežiūros rinką, nesusijusios su gydomąja veikla, todėl manau, kad mums vieniems pirmųjų Lietuvoje tapti bandomuoju poligonu tikrai nevertėtų. Kiek teko girdėti, kai kurios iš įmonių gana nesėkmingai bandė privatizuoti pirminės sveikatos priežiūros paslaugas didmies?iuose, todėl turi laisvų investicinių lėšų, ta?iau tai tikrai neturėtų būti pagrindinis rodiklis atiduodant šias paslaugas į ne visai patikimas rankas. Tuo labiau, kad situacija Utenoje, kas susiję su pirmine sveikatos priežiūra, tikrai nėra blogesnė negu kitose Lietuvos vietose, o netgi atvirkš?iai. Kiek teko važinėti po Lietuvą ir lankytis panašiose įstaigose, kai kur yra žymiai didesnių problemų. Todėl galima manyti, kad investuotojai nusitaikė į tikrai neblogą ,,kąsnelį“, į kurį nedaug investavę, galės gauti nemažą finansinę naudą. Ši situacija man kažkuo primena tą, kuri apie 98-us metus buvo su šilumos ūkiu ir kitomis savivaldybių dispozicijoje esan?iomis įmonėmis. Pradžioje priva?ios kompanijos bandė griebti gerai tvarkomas įmones, bet kai nepavyko ,,priglausti“ geresnių, tada pradėjo nuomoti ar privatizuoti ir prastesnes. Galiausiai pamatėme, kad privatus verslas galbūt ir turi didesnes investavimo galimybes, ta?iau investicijos taip pat kainuoja, o kaip žinia, galiausiai viską padengia vartotojas, kuris privalo ne tik išmokėti investicijas, ta?iau taip pat privalo sumokėti nemažą dalį, kuri patenka įmonių savininkams, t.y. akcininkams, kaip pelno dalis, nes kitaip priva?ioms struktūroms nebūtų jokio intereso nei privatizuoti paslaugas, nei investuoti. Tikrai nemanau, kad Utenos šilumos tinklai ar Utenos komunalininkas yra kažkuo prastesnės įmonės už kitose savivaldybėse veikian?ias priva?ias įmones, o paslaugų įkainiai taip pat nėra aukš?iausi.
Vis dėlto nenorė?iau pasakyti, kad privatizavimas ir priva?ios investicijos yra kažkoks blogis. Dar jeigu vienos ar kitos įmonės ūkis yra apleistas, sąnaudos valdymui išpūstos, nesutvarkyta vadyba, o savivaldybė neturi valios imtis reikiamų veiksmų, tada paslaugos privatizavimas tampa bene vieninteliu išsigelbėjimu, tokiu būdu numetant problemas nuo savo pe?ių. Vis dėlto neturime būti naivūs ir tikėtis, kad privatininkas investuos lėšas dovanai ir nesistengs jų susigrąžinti. Investicinė grąža gaunama įvairiais būdais, ta?iau bent pradžioje taikomi populiariausi: etatų mažinimas, mokos fondo taupymas įvairiais būdais, tokiais kaip darbo krūvio darbuotojams didinimas, funkcijų sugretinimas ir t.t. Kaip labai teigiamą pajamų gavimo būdą galima būtų įvardinti papildomų paslaugų, kurios dažniausiai būna mokamos, teikimą. Jeigu tokias paslaugas teikia kelios įmonės, tuomet dėl konkurencijos gali kristi paslaugos kaina. Kodėl sakau „gali“? Todėl, kad esant nedidelei konkurencijai, paslaugos teikėjai susitaria dėl žemiausios paslaugos kainos ribos. Toks susitarimas, aišku, draudžiamas įstatymu, bet esant mažai konkurencijai, retai aptinkamas reiškinys. Todėl, manau, nieko blogo, kad kai kuriose paslaugų rinkos srityse dalyvauja ir ne vien pelno siekian?ios įmonės, juk sveikatos priežiūra, manau, nėra paslauga, kurią galėtume atiduoti į ne visada lengvai reguliuojamos rinkos rankas.
Tai vis dėlto kokį modelį, Jūsų manymu, galima būtų siūlyti Utenai? Ar pasilikti prie pirminės sveikatos priežiūros, tokios, kokia buvo, ar ieškoti tinkamesnio modelio?
Kadangi šiandieną neturiu pakankamai informacijos apie galimus pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus, o, tiesą pasakius, informaciją daugiausiai gaunu iš laikraš?ių, be to, mažai ką žinau apie nuostatas Utenos PSPC kolektyve, nes, ko gero, daug priklausys ir nuo jų sprendimo, todėl sunku būtų pasakyti, kaip viskas tiksliai turėtų vykti. Vis dėlto manau, kad bent jau man, kaip paslaugos vartotojui, ir neabejoju, kad ir daugumai uteniškių ir net patiems gydytojams, dirbantiems PSPC sistemoje, geriausia būtų, kad pirminės sveikatos priežiūros sistemoje būtų sukurta tam tikra konkurencija. Na, tarkim, pirminės sveikatos priežiūrą Utenoje teiktų kokios dvi ar trys priva?ios įstaigos ir viena savivaldybės. Tokiu būdu būtų sudaryta tam tikra pasirinkimo galimybė pacientui, kuris pats galėtų spręsti, prie kurios pirminės priežiūros įstaigos jam prisirašyti ir kuriai įstaigai patikėti savo lėšų ,,krepšelį“, kurį pagal jo prisirašymą prie pirminės sveikatos priežiūros įstaigos perves ligonių kasos. Savaime suprantama, į kurią įstaigą rašysis žmonės, pirmiausiai priklausys nuo ten dirban?ių specialistų kvalifikacijos, galbūt turimos įrangos ir nuo taip vadinamos ,,pridėtinės vertės“ (papildomų paslaugų krepšelio), kurią konkuruodamos įmonės teiks klientui už kuo mažesnę kainą arba net veltui. Kaip jau minėjau, manau, nevertėtų visiškai, bent kol susiformuos pirminės paslaugos teikimo tinklas, atsisakyti šios paslaugos teikimo ir savivaldybei priklausan?ioje įstaigoje. Juk ne veltui, kaip priskirtoji (ribotai savarankiška) funkcija, pirminė asmens sveikatos priežiūra ir yra įstatymu priskirta savivaldybei. Be to, mūsų visuomenėje tikrai bus žmonių, kurie priva?iose įstaigose dėl vienų ar kitų priežas?ių bus nelabai pageidaujami, na, tarkim, nesugebės užtikrinti tų reikalavimų, kurie garantuoja sveikatos draudimą, ar dar dėl kokių kitų priežas?ių. Bet tokiems žmonėms vis tiek kažkas privalės teikti paslaugas. Juk turbūt daugumai ir vykstan?ių į užsienį yra aiškinama, kad atsitikus nelaimei su privalomuoju sveikatos draudimu jie galės kreiptis tik į valstybines sveikatos priežiūros įstaigas, nes priva?ios reikalauja, kad atvykstantieji būtų apsidraudę priva?ioje draudimo kompanijoje, nes valstybinės už privalomo sveikatos draudimo įkainius gali suteikti tik minimalią pirmąją pagalbą. Todėl, manau, ir Lietuvoje tiek pirminiame lygyje, tiek antriniame galiausiai sau vietos ras ne tik privatus sveikatos priežiūros paslaugos teikėjas.
Tai, ką aš išdės?iau, tėra tik mano pamąstymai atsižvelgiant į bendrus ekonomikos dėsnius. Aš, kaip žinia, neesu medicinos ekspertas ar žmogus, turintis vadybinės patirties pirminės sveikatos priežiūros srityje, ta?iau turiu tam tikrą vadybinę patirtį verslo įmonėje, nes keletą metų teko dirbti ir pažinti konkurencinės rinkos subtilybes. Todėl taip pat galiu pasakyti, kad konkurencinėje rinkoje laimi ne tik klientas, bet ir tiesioginis paslaugos teikėjas, įmonėje dirbantis specialistas, kuris tik konkurencinėje darbo rinkoje įgauna tikrą vertę. Juk ne paslaptis, paprastai specialistai dirba už atlyginimą o ne už dividendus, gaunamus perskirstant pelną. Todėl tik esant konkurencinei darbo rinkai iš esmės pasikei?ia santykiai tarp darbdavio ir specialisto pastarojo naudai. Konkurencinėje darbo rinkoje specialistas taip pat turi galimybę rinktis priklausomai pagal siūlomą atlygį už darbą, suteikiamas darbo sąlygas, profesinio tobulėjimo ir galimos karjeros galimybes. Apie tai, manau, svarbu pagalvoti ir PSPC gydytojams.

[Spausdinti] [Grįžti]

Socialiniuose tinkluose




Leidiniai











Draugai




Andriaus Kubiliaus paskyra
Manto Adomėno blogas
Irenos Degutienės blogas
Donato Jankausko blogas
Kazio Starkevičiaus gandrai

Nuotraukų albumas


[Daugiau]

Kontaktai

Edmundas Pupinis
Tel.: +37069842158
El.paštas.: edmundas.pupinis@delfi.lt
Edmundas Pupinis - TS LKD 2016