Edmundas Pupinis
Dienoraštis Biografija Galerija Video Archyvas
Dienoraštis

Savivaldos esmė - žmogui tarnaujanti vietos valdžia ir bendruomeninių interesų viršenybė
Seimo narys Edmundas Pupinis, rengiant Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikš?ionių demokratų (TS-LKD) rinkimų į LR Seimą programą, rengė programos dalį apie tolimesnę savivaldos plėtrą. Utenis paprašė E. Pupinio pasidalinti mintimis apie valstybės valdyme egzistuojan?ias problemas ir numatomus pagrindinius TS–LKD darbus savivaldos plėtros srityje.

Nuo paprasto pilie?io centrinė valdžia yra per daug nutolusi, kad tenkintų jo kasdienius poreikius ir efektyviai spręstų iškylan?ias problemas. Manau, nėra joks atradimas, kad viešųjų reikalų tvarkymas tampa veiksmingesnis ir demokratiškesnis, jei sprendimai priimami artimesnių gyventojams, geriau suprantan?ių jų poreikius ir galin?ių juos įgyvendinti institucijų. Tai patvirtina ir Lietuvos gyventojai, nes dar 2006 metais Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva atlikta apklausa parodė, kad 58 proc. apklaustųjų mano, jog reikia stiprinti vietos savivaldos institucijas, o centrinė valdžia turėtų perduoti daugiau galių savivaldybėms. Tam nepritarė tik 15 proc. respondentų. Kadangi geriau pažindamos vietinių bendruomenių poreikius savivaldos institucijos daugelyje sri?ių dirba kur kas efektyviau, o be to, jomis kur kas labiau pasitiki žmonės, todėl savivaldybėms privalome perduoti visas būdingas joms funkcijas, galias ir lėšas toms funkcijoms vykdyti. Beje, to iš mūsų reikalauja ir mūsų tarptautiniai įsipareigojimai, jie aprašyti Europos vietos savivaldos chartijoje, kurios Lietuva įsipareigojo laikytis. Ta?iau norint įgyvendinti įvardytus tikslus, reikalinga visų valdžios grandžių sisteminė pertvarka. Pirmiausia, privalome peržiūrėti visų ministerijų ir apskri?ių administracijų funkcijas ir visas funkcijas, kurios galimos vykdyti savivaldybėse, jas kartu su finansiniais resursais ir privalome perduoti savivaldybėms. Antra, savo ruožtu privalome peržiūrėti ir savivaldybių funkcijas, o tos funkcijos, kurios gali būti perduotos seniūnijoms, kartu su lėšomis toms funkcijoms vykdyti ir privalo būti perduotos seniūnijoms. Savaime suprantama, tokios reformos procesas negali būti stichiškas, perduodami funkcijas į žemesnius savivaldos lygmenis pagal iš anksto sudarytas programas privalome apmokyti specialistus, o siekdami išvengti klaidų ir palengvinti žemesnių savivaldos grandžių veiklą, prieš perduodami funkcijas, privalome paruošti metodinius nurodymus. Be to, rengdami minėtus ir kitus reformos sprendimus, nuolat privalome pasitikrinti, ar rengiami ir priimami sprendimai atitinka žmonių ir bendruomenių interesus, o tiksliau, privalome padaryti viską, kad žmonės patikėtų tokios reformos sėkme ir reformą palaikytų.
Dažnai tenka girdėti, kad nei ministerijos, nei apskritys nenori atiduoti funkcijų, o tuo labiau finansų, savivaldybėms. Taip pat ir savivaldybės nei seniūnijoms, nei bendruomenėms irgi nelinkusios perduoti nei funkcijų, nei lėšų. Ar tokia reforma apskritai gali būti sėkminga, nes susilauks tam tikro pasipriešinimo iš įvairaus lygmens valdžios?
Didžiausia problema tai, kad žmogus vis dar jau?iasi svetimas savoje valstybėje. Žmonės ateina į rinkimus, balsuoja ir paskui, idant galėtų paveikti bendrų reikalų tvarkymą, turi laukti iki kitų rinkimų, nes jiems vos ne tiesmukai sakoma – nesikiškit, dabar tvarkosi jūsų išrinkta valdžia, o jūs galėsite savo nuomonę dėl valdžios darbo išsakyti po ketverių metų. Todėl ir būtina keisti dabartinį modelį, idant žmogus jaustųsi svarbus, žinotų, kad turi įtakos procesams, kurie vyksta aplink jį patį. Priešingu atveju, kuo toliau, tuo turėsime abejingesnius pilie?ius. Jei valdžia nejau?ia reikalo pasitarti su bendruomenėmis taip pat ir dėl pa?ių žmonių per mokes?ius suneštų pinigų panaudojimo ar priimant tiesiogiai pastarųjų gyvenimą paveiksian?ius sprendimus, tai tik didina politinį susvetimėjimą.
Esu įsitikinęs, kad svarbus uždavinys bendrus reikalus pradėti tvarkyti nuo „apa?ios“ į „viršų“, o ne atvirkš?iai. Todėl ir svarbu įstatymiškai „nuleisti“ kiek įmanoma daugiau funkcijų žemiausioms valdžios grandims. Daugelis sprendimų turi būti priimami vietose, bendruomenėse, ?ia turi būti atliekami ir svarbūs darbai, kurie dabar dažnai absurdiškai centralizuoti. Pavyzdžiui, paimkime neįgaliųjų integracijos programą, kurią koordinuoja Socialinių reikalų ir darbo ministerija. Turbūt jau iš pirmo žvilgsnio galima suprasti, kad tai kažkoks absurdas. Ministerija, kuri yra Vilniuje, į visuomenę nori integruoti neįgalius žmones, kurie gyvena vienos iš savivaldybių seniūnijos miestelyje. Na ir prasideda ta ,,integracija“. Pradžioj ministerija skelbia konkursą. Konkurse sudalyvauja viešosios įstaigos. Laimėjusi viešoji įstaiga darbams atlikti samdo kokią nors UAB. Kažkokia Vilniuje esanti UAB laimi konkursą tam tikrai paslaugai, integruojan?iai žmones su negalia visoje Lietuvoje, atlikti ir kiekviename rajone tai paslaugai atlikti samdo subrangovą – dar kokią nors vietinės reikšmės UAB. Kol pinigai atkeliauja iki tų žmonių, kuriems jų reikia, lėšos būna gerokai aptirpusios. Dirbant Audito komitete teko matyti Valstybės kontrolierių pateiktų neįgaliųjų integracijos programų ataskaitų, kurios parodė, kad, organizuojant neįgaliųjų integraciją, iš ministerijos kabinetų vos ne 40 procentų lėšų panaudojama administravimui, o darbams lėšų ne kažin kiek ir telieka. Todėl kyla natūralus klausimas, ar su tokias ir panašiais darbais negalėtų susidoroti savivaldybės ir seniūnijos pasitardamos su bendruomenėmis. Kitas dalykas – žmonės vietos bendruomenėje daug geriau žino, kuo ir kaip dera pasirūpinti, kad lėšos būtų kuo efektyviau panaudotos.
Manau, kad yra daug sri?ių, kur vietinės seniūnijos ir bendruomenės pa?ios gali spręsti, kaip, siekiant numatytų tikslų, turėtų būti paskirstomos lėšos vienokioms ar kitokioms programoms įgyvendinti. Kartu būtų ugdoma ir kitokia atsakomybė. Žmonės žinotų, kiek lėšų ir kokios yra problemos, kurias reikia išspręsti. Jei negalima išspręsti jų visų, reikia rinktis, kurią spręsti dabar, kurią atidėti. Kas geriau gali nuspręsti, kurios problemos svarbesnės, jeigu ne patys ten, bendruomenėse ir seniūnijose, gyvenantys žmonės. Beje, taip būtų ugdomi ir vietiniai lyderiai. Nes dabar, deja, dauguma kad ir vietos politikų lyderių kyla ne iš bendruomenių, o iš tam tikrų interesų grupių. O dažniausiai iš verslo.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tiesioginių merų rinkimų svarbą. Ar nemanote, kad tiesiogiai išrinktas meras išspręstų daugelį problemų?
Būsiu nelabai populiarus, bet galiu pasakyti – mero rinkimų tvarka tikrai nėra pagrindinė problema savivaldos sistemoje. Aišku, žmonės visada nori turėti politiką, iš kurio galima būtų tiesiogiai reikalauti atsakomybės. Blogai yra tai, kad žmonės nepažįsta daugumos savo išrinktų tarybos narių, kurie taip pat nerodo jokių pastangų, kad žmonės juos pažintų. Šie izoliuojasi nuo visuomenės ir vėl pasirodo tik prieš rinkimus. Šiandien Seimo nariai, ypa? išrinkti vienmandatėse apygardose, daug dažniau susitikinėja su gyventojais ir dažniau tarpininkauja spręsdami savivaldos lygmens problemas nei vietinių tarybų nariai. Taigi, tokioje situacijoje populiaru kalbėti apie tiesioginius mero rinkimus. Ta?iau, deja, turime pripažinti, kad tai daugiau šūkis nei atidžiai apgalvota koncepcija. Net partijos, kurios buvo tiesioginių merų rinkimų didžiausios šalininkės ir kurios dalyvaudamos 2004 metų rinkimuose į Seimą kaip pagrindinę savo siekiamybę deklaravo tiesioginius merų rinkimus bei žadėjo priimti reikalingus įstatymus ir Konstitucijos pakeitimus, nesutaria tarpusavyje dėl esminio klausimo, kokius gi įgaliojimus turėtų tiesiogiai išrinktas meras. Ar jam suteiktos galios turėtų būti didelės? Bet tada koks bus jo santykis su taryba, koks bus tarybos vaidmuo? Jeigu mero galios išliktų apribotos ir jis būtų priklausomas nuo tarybos, tokiu atveju vėl turėtume situaciją, kai žmonės eitų dėl savo problemų jau pas tiesiogiai išrinktą merą, o šis tik gūž?iotų pe?iais ir sakytų, kad teturi tiek galių, ir niekuo negalėtų padėti.
Atsižvelgiant į Jūsų programos nuostatas, ne mažiau nei merai žmonėms privalo tapti svarbūs ir seniūnai.
Blogiausia tai, kad daugumos savivaldybių seniūnai palikti be jokių lėšų ir darbui reikalingų įgaliojimų. Kai žmogus ateina pas seniūną iškilus problemai, o šis sako, kad niekuo negali padėti ir perduos problemą savivaldybės administracijai, tai sukelia žmonių nepasitenkinimą artimiausia valdžia. Tiesa, ?ia daug kas priklauso nuo vietinės valdžios požiūrio. Žinau, kad ir dabar kai kurios savivaldybės yra perdavusios dalį funkcijų ir finansų seniūnijoms. Teko girdėti, kad kur kas daugiau galimybių sprendžiant vietos problemas turi seniūnai Radviliškio savivaldybėje, kai kuriose kitose savivaldybėse. Pasitikėjimas seniūnais ir vietos bendruomenėmis tikrai pasiteisina. Vis dėlto bendros sistemos Lietuvoje, deja, dar nėra.
Kalbant apie seniūnų paskyrimą, galima drąsiai pasakyti, kad dabartinė seniūno skyrimo tvarka netikusi. Seniūnas dabar traktuojamas kaip administracijos atstovas, kuris paskiriamas „iš viršaus“. Dar 2000 metais dirbant Utenos rajono meru ir atsiradus vietų, kur reikėjo paskirti seniūnus, mes suorganizavome seniūnų rinkimus. Partijas raginome siūlyti kandidatus, seniūnijose gyvenantys žmonės galėjo svarstyti kandidatūras, pasirinkti tinkamiausią ir slaptai balsuoti. Manau, svarbu, kad seniūnas būtų priimtinas žmonėms, o ne partijoms. Svarbu ne jo lojalumas partinei vadovybei, bet sugebėjimas spręsti vietinių žmonių problemas. Beje, dauguma taip išrinktų ar perrinktų seniūnų sėkmingai darbuojasi iki šiol. Manau, labai svarbu, kad žmonės nuolatos butų įtraukiami į valdymo procesą, pajustų ir savo atsakomybę. Tokiu būdu parinktam ir žmonių palaikymą turin?iam seniūnui taip pat, manau, žymiai lengviau spręsti problemas, o be to, žmonių remiamas seniūnas turbūt kur kas tvir?iau ir jau?iasi atlikdamas savo pareigas. Aišku, apsisaugant nuo populistų bei siekiant patikrinti bendruosius įgūdžius, kandidatams į seniūnus galima būtų rengti tam tikrus kvalifikacinio minimumo egzaminus, būtinus dirbant šiame poste, ta?iau galutinė atranka turėtų priklausyti vietos žmonėms.
Ar dabartinė teisinė bazė pakankama, ar reikalingi skubūs poky?iai?
Dabar kei?iamas Vietos savivaldos įstatymas. Tiesa, kada jis bus priimtas, iki galo nėra aišku, bet reikia tikėtis, kad ateinan?ioje rudens sesijoje. Naujoje įstatymo redakcijoje yra įrašyta nemažai pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, gerokai praple?iamos vietinių bendruomenių teisės, siūlomas jų dalyvavimo seniūno rinkimuose mechanizmas. Svarbi vietinių bendruomenių atstovų, seniūnai?ių, ir tam tikros jų tarybos, seniūnai?ių sueigos, idėja. Tai būtų nauja grandis, su kuria politikai turėtų derinti savo sprendimus, nes dabar dažnai būna taip – jei kas nori „prastumti“, pavyzdžiui, kokio objekto statybą, na, tarkim, prekybos centrą vietoj anks?iau buvusio parko, tai į tos vietovės gyventojų nuomonę nelabai kas ir kreipia dėmesį. Na, nebent tik labai formaliai, įgyvendinant detalaus planavimo įstatyminius reikalavimus atsiklausti gyventojų – paskelbdavo laikraštyje kuo mažiau pastebimoje atokioje vietoje apie numatomą statybą ir apie galimą gyventojų nuomonės pareiškimo formą. Manau, bet kokiu atveju ir įvairiais klausimais, lie?ian?iais bendruomenės gyvenimą, valdžia privalo tartis su vietos bendruomene, pateikti savo argumentus, įtikinti, kad vienas ar kitas objektas toje teritorijoje yra būtinas, o jeigu jis sukurs gyventojams tam tikrų problemų, tai ką už patirtus nepatogumus gaus bendruomenė? Manau, didžiausi skandalai kyla būtent dėl to, kad vietos žmonės per vėlai sužino apie savivaldybių planus, naujas statybas ir t.t. Pradedama protestuoti, kai jau statybos vyksta ir ne visada galima ką pakeisti. Valdžia sako – juk buvo skelbimas. Ta?iau reikia ne skelbimo, bet tikro dialogo, noro tartis ir susitarti. Politikai turi pateikti argumentus, kodėl vienas ar kitas objektas turi būti statomas būtent ?ia ir kuo jis svarbus vietos žmonėms. Dar kartą kartoju – žmonės turi jaustis reikalingi. Jų nuomonės turi būti paisoma.
Jei Tėvynės sąjunga laimėtų Seimo rinkimus ar bent jau dalyvautų formuojant valdžią, kaip manote, kokių žingsnių pirmiausia reikėtų imtis savivaldos srityje?
Manau, reikėtų pradėti nuo žemiausios grandies - nuo seniūno, bendruomenės įtakos stiprinimo. Savivaldos sistema turi būti tvirtinama „iš apa?ios“. Dar vienas svarbus dalykas – visų savivaldybėms būdingų funkcijų, galių ir resursų perdavimas iš centrinės valdžios savivaldybėms, vadinamojo subsidiarumo principo įtvirtinimas. Tai, kas gali būti padaryta vietose, neturi būti deleguota centrinei valdžiai. Turime įdėmiai peržiūrėti dabar egzistuojan?ias institucijas ir jų funkcijas. Mano įsitikinimu, dalies institucijų galima atsisakyti, o funkcijas „nuleisti“ į žemesnius lygmenis. Aukštesnio lygmens valdžia privalėtų įsikišti tik tada, kai žemesniame lygmenyje nėra galimybės išspręsti problemų. Kitaip sakant, privalome sukurti realią savivaldą ir sudaryti realias sąlygas žmonėms dalyvauti valdant savo valstybę.
A?iū už pokalbį.

[Spausdinti] [Grįžti]

Socialiniuose tinkluose




Leidiniai











Draugai




Andriaus Kubiliaus paskyra
Manto Adomėno blogas
Irenos Degutienės blogas
Donato Jankausko blogas
Kazio Starkevičiaus gandrai

Nuotraukų albumas


[Daugiau]

Kontaktai

Edmundas Pupinis
Tel.: +37069842158
El.paštas.: edmundas.pupinis@delfi.lt
Edmundas Pupinis - TS LKD 2016