Edmundas Pupinis
Dienoraštis Biografija Galerija Video Archyvas
Dienoraštis

Vyriausybė turėtų susirūpinti investicijų pritraukimu į regionus
Pagal Tėvynės sąjungos bendrą veiksmų planą sausio 27 d. prasideda išvykos į regionus, jose dalyvaus TS frakcijos Seime nariai, partijos vadovybė. Susitikimai vyks ne tik su partijos nariais ir bendramin?iais, bet ir su įmonių, įstaigų darbuotojais, miestų ir kaimo seniūnijų gyventojais. Pirmoji išvyka – į Uteną. Prieš leisdamiesi į kelionę, pakalbinome Seimo narį, buvusį Utenos rajono merą Edmundą Pupinį, išrinktą Utenos apygardoje. Minėto Seimo nario prašėme papasakoti apie Utenos krašto ypatumus ir problemas.

Ko nors tikrai išskirtinio Utenos krašte gal ir nėra, ta?iau, palyginti su kitais, Utenos rajonas turi ir specifinių ypatumų – tai lyg pramonės centras. Jeigu imsime apskritį (Anykš?ių, Zarasų, Molėtų, Ignalinos rajonus), jų centruose gyvena per dukart mažiau žmonių negu visame rajone. Utenoje kitokia situacija – apie 37 tūkst. gyvena mieste, o 13 tūkst. – seniūnijose. Pagal gyventojų skai?ių tai gana didelis rajonas, kuriame nuo 1964 metų buvo intensyviai vystoma pramonė. Deja, naujos technologijos iš darbo rinkos išstūmė šimtus žmonių. Pavyzdžiui, „Utenos aluje“ kažkada dirbo apie 900 žmonių, o dabar liko tik apie 100. Tam tikrą laiką žmonėms buvo sunku rasti darbą, bet dabar jau?iama, kad verslas vėl pamažu atsigauna. Pvz., „Utenos mėsoje“ vienu metu bedirbo 250 žmonių, dabar dirba jau daugiau negu 1000. Nors ir ten taikomos progresyvios technologijos, bet ir ple?iama gamyba. „Utenos trikotažas“ ilgai sugebėjo išlaikyti gamybos intensyvumą ir darbuotojus, deja, pamažu dėl pigesnės darbo jėgos gamyba perkeliama į Ukrainą. Be trikotažo, maisto pramonės vėl pradeda atsigauti su metalo apdirbimu susijusios įmonės, sėkmingai vystoma polietileno gamyba.
Kadangi Seime dirbu Ekonomikos komitete, galiu pasakyti, kad kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Utenoje pastebimas ekonomikos augimas, sumažėjo bedarbystė, ta?iau tai per daug nedžiugina, nes bedarbystės mažėjimui didelę įtaką turėjo ne ekonomikos augimas, naujų darbo vietų kūrimas, o žmonių, iš kurių didžioji dalis – jaunimas, emigracija į užsienį bei į Lietuvos didmies?ius. Taigi dabar jau nebetenka kalbėti apie didelę bedarbystę, ta?iau dar nėra ir kuo džiaugtis. Darbas už minimalų atlyginimą dabar nebėra vertybė. Žmonės, ypa? tie, kurie išeina į pensiją, jau pradeda suprasti, kad ir atlyginimas vokeliuose nėra siektinas rodiklis. Pakankami atlyginimai, kurie leistų žmonėms gyventi oriai, pajamas užtikrinan?ios naujos technologijos, intensyvi gamyba su mažesnėmis darbo sąnaudomis – štai rodikliai, kurie garantuotų ekonomikos, kartu ir žmonių gyvenimo lygio kilimą. Žmogus, ieškodamas darbo, neturėtų prašyti jo kaip išmaldos, o darbdaviai turėtų būti suinteresuoti įdarbinti kuo daugiau profesionalių, darbš?ių žmonių. Manau, kiekvienam regionui labai svarbu pritraukti verslą ir skatinti konkurenciją darbo rinkoje. Dabar panašūs reiškiniai jau yra pastebimi, pvz., statybose, nes šioje verslo srityje darbo rinka jau yra pakankamai atsigavusi. Laikraš?iuose jau galima pastebėti ieškant darbuotojų, statybų vadovų. Jeigu visuose valdžios lygiuose bus skiriamas tinkamas dėmesys investicijų pritraukimui, sudaromos sąlygos verslo plėtrai, sutvarkyta paskolų verslo pradžiai sistema, gerės sąlygos ir bus siūlomi pakankami atlyginimai – tai, manau, teigiami poky?iai netruks įsitvirtinti. Ta?iau vien tik laukdami rezultato galime jo ir nesulaukti. Savaime suprantama, daugiau investicijų pritraukimo svertų turi Vyriausybė, ji turėtų priimti tam tikrus sprendimus, teikti Seimui investicijų atėjimą į Lietuvą skatinan?ius įstatymus. Bet ir savivaldybės, teikdamos tam tikras infrastruktūrines paslaugas, turėtų konkuruoti tarpusavyje. Savaime suprantama, svarbi ir savivaldybių pozicija, jų aktyvumas. Tos savivaldybės, kurios pakankamai aktyvios, jau ir šiuo metu gauna investicijų. Deja, kaip ir daugumoje savivaldybių, Utenoje dažniausiai investicijos ateina į prekybos sektorių. Aišku, gerai, kai atnaujinamos mūsų parduotuvės, statomi prekybos centrai, ta?iau vis dėlto labai svarbu, o gal ir svarbiau, būtų sutelkti visą dėmesį ir darbą pramoninio pobūdžio investicijoms pritraukti. Utenos savivaldybė dar 2000 metais, bendradarbiaudama su Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, pirmoji Lietuvoje įsteigė industrinį parką. Visa industrinio parko teritorija buvo Utenos pramoninėje zonoje arba siejosi su ja. Minėtoje teritorijoje yra visiškai išvystyta infrastruktūra, ta?iau šiuo metu ji, atkuriant nuosavybę, išdalinta žmonėms. Manau, kad panaši situacija yra ir kituose miestuose. Abejoju, ar investuotojas norės turėti reikalų su grupe priva?ių asmenų, todėl būtina priimti reikiamus sprendimus ir išpirkti žemes. Savaime suprantama, nors savivaldybė ir turėtų būti aktyvi proceso dalyvė, ta?iau vienai savivaldybei tai butų per didelė našta, todėl šiame procese aktyviai privalėtų dalyvauti ir Vyriausybė. Manau, ji turėtų inventorizuoti tokias teritorijas ir skirti lėšų minėtoms teritorijoms išpirkti ir sutvarkyti. Priešingu atveju susidursime su situacija, kad plyno lauko investicijos bus galimos tik Klaipėdos ir Kauno laisvose ekonominėse zonose, kur, beje, teritorijų plėtra taip pat yra ribota ir problemiška.
Manau, dar vienas svarbus faktorius sėkmingai pramonės plėtrai yra tas, kad Utenoje yra gera mokymo įstaigų struktūra; Utenoje yra kolegija, mokymo centras, ruošiantis darbuotojus ne tik paslaugų sektoriui, bet ir pramonei, todėl labai svarbu būtų išnaudoti šį potencialą.
Kalbant apie savivaldybės ūkį, manau, Utenos rajonas yra vienas iš progresyvesnių. Dauguma problemų buvo sprendžiama neatidėliojant jų vėlesniam laikui. Galima teigti, pakankamai racionaliai buvo reformuota ir sutvarkyta rajono švietimo sistema, vieni iš pirmųjų Lietuvoje aktyviai įsitraukėme į mokyklų ir kitų ugdymo įstaigų renovavimo procesą. Jau 2000 metais iš esmės pertvarkėme Utenos miesto šilumos ūkį. Decentralizavome karšto vandens paruošimo sistemą, ją perkeldami į gyvenamuosius namus, ten įrengdami individualias boilerines ir suvartotos šilumos apskaitos prietaisus. Tai privertė ir Utenos butų ūkį, ir pa?ius gyventojus pasitvarkyti namus ir racionaliau naudoti šilumą. Vėliau buvo pastatyta šiuolaikiška medienos atliekomis kūrenama katilinė. Turime pakankamai gerai tvarkomą vandens ūkį. Savivaldybės įmonė Utenos vandenys jau 1999 metais pradėjo eksploatuoti šiuolaikinius nuotekų valymo įrenginius, be to, tik šiuo metu Lietuvos Vyriausybė Seimui teikia įstatymo projektą, kuriuo siekiama įpareigoti savivaldybes sujungti visus smulkius jų teritorijose esan?ius vandens tiekimo gyventojams padalinius į vieną, o Utenos rajone tai daroma jau nuo 2000 metų. Laiku pradėjus tvarkyti savivaldybės ūkį, šiuo metu jau atsirado galimybių ir yra nemažai investuojama į aplinkos tvarkymą. Savaime suprantama, tai malonūs akiai darbai, ta?iau tuo per daug piktnaudžiauti taip pat nevalia. Dabar atsiranda naujų iššūkių. Manau, siekiant išlaikyti jaunus žmones reikia pradėti investuoti į jau minėtą pramoninio pobūdžio investicijų pritraukimo sektorių, gyvenamąją statybą, paramą pradedantiems verslininkams, nes vien gražūs šaligatviai ir blizgan?ios vitrinos nenulems stimulo jauniems žmonėms pasilikti arba po studijų grįžti ir gyventi Utenoje. Trumpai tariant, stimulas galėtų būti aukštos kvalifikacijos reikalaujantis, ta?iau geras pajamas užtikrinantis darbas ir patogus gyvenimas.
Kaip ir kitur, taip ir kaimo seniūnijose yra ne tik tam tikrų pasiekimų, postūmio į priekį, bet ir problemų. Galima pasidžiaugti, kad atsiranda daugiau stiprių ūkininkų, jų ūkiai stambėja, bet dar nemažai kaime yra ir pesimizmo, neveiklumo. Kaip ir buvo prognozuojama, aplink Uteną klostosi tam tikra nauja struktūra. Gyvenvietėse, nuo Utenos nutolusiose 7-12 km spinduliu, formuojasi tarsi miegamieji rajonai, kur gyvena daug miestie?ių, važiuojan?ių dirbti į Uteną. Toliau nuo miesto kuriasi ūkininkai, daugėja žmonių, besiver?ian?ių kaimo turizmu. Nors Utenos rajone yra nemažai gana stiprių ūkininkų, ta?iau ir mūsų jaunimas vis dar važiuoja dirbti ir užsidirbti pas ūkininkus į užsienį, bet tikimės, kad kada nors mūsų ūkininkai taip prakus, kad daliai žmonių patys suteiks ne pras?iau apmokamas darbo vietas, juolab, jeigu ūkininkavimo ir paramos sąlygos suvienodės su Europos Sąjungos ūkininkų sąlygomis. Žinoma, tai rūpi tik daliai dirban?ių žmonių, nes, kaip bebūtų gaila, ne visi tie, kurie neturi darbo, iš tikrųjų nori dirbti. Kai kurie žmonės gal atprato dirbti, o kai kurie turbūt neišsiugdė tinkamo požiūrio į darbą, turi kitų silpnybių.
Viena iš aktualiausių problemų kaime vis dar lieka žemės grąžinimas. Nemaža dalis žmonių sprendimų ieško teismuose. Šis procesas gerokai užtruko. Gyventojams tai skausmingas dalykas: nors ir neturėdami nuosavybės dokumentų, jie gali ir ūkininkauti, ir deklaruoti žemę išmokoms gauti, ta?iau nuosavybė žmogui labai svarbi ne tik praktiniu požiūriu, bet ir psichologiškai. Daug problemų tam tikrais atvejais sukūrė pati valstybė, tiksliau, jos pareigūnai, pavyzdžiui, be jokio reikalo teritorijos pavadintos parkais, valstybinės reikšmės miškais ir tokiu būdu sustabdytas žemės grąžinimas net tų teritorijų tiesioginiams savininkams ar jų paveldėtojams. Na, bet nuosavybės atkūrimo procesas vyksta, tik gal ne taip spar?iai, kaip norėtųsi. Dar daug neaiškumų ir dėl įvairių išmokų, pavyzdžiui, ekologiniams ūkiams už nenašias žemes. Turbūt ?ia kaltę turi prisiimti ir įvairūs politikuojantys pareigūnai, kurie lengvai pažada, bet dažnai sunkiai arba labai jau pavėluotai savo pažadus ištesi. Savaime suprantama, problemų galima rasti ir kitose srityse, ta?iau vis dėlto Utenos krašte yra daug kūrybingų, iniciatyvių ūkininkų, verslininkų, kitų profesijų žmonių, kurie patys imasi iniciatyvos ir stumia progresą į priekį, svarbu tam tikrais atvejais jiems bent jau netrukdyti.

[Spausdinti] [Grįžti]

Socialiniuose tinkluose




Leidiniai











Draugai




Andriaus Kubiliaus paskyra
Manto Adomėno blogas
Irenos Degutienės blogas
Donato Jankausko blogas
Kazio Starkevičiaus gandrai

Nuotraukų albumas


[Daugiau]

Kontaktai

Edmundas Pupinis
Tel.: +37069842158
El.paštas.: edmundas.pupinis@delfi.lt
Edmundas Pupinis - TS LKD 2016