Edmundas Pupinis
Dienoraštis Biografija Galerija Video Archyvas
Dienoraštis

Didieji darbai nudirbami tik tuomet, kai žmogus tiki tuo, ką daro
– Jūs daug ir įdomiai dirbate su savo rinkėjais Utenos apygardoje, kur buvote išrinktas. Atrodo, kad su to krašto žmonėmis Jūsų ryšiai yra labai tamprūs.
– Darbas su žmonėmis yra ne tik mano, kaip politiko viena iš veiklos sri?ių, bet kažkuria prasme yra ir mano profesija, nes pagal specialybę esu mokytojas, o tiksliau dėstytojas. Esu baigęs Žemės ūkio akademiją, kur įgijau inžinieriaus-dėstytojo specialybę, po to, jau Žemės ūkio universitete įgijau ir edukologijos magistro laipsnį. Daug dėmesio skiriu bendravimui su žmonėmis ir suprantu, kad didieji darbai nudirbami tik tuomet, kai žmogus tiki tuo, ką daro. Po tokios ilgos Lietuvos okupacijos, mums, politikams taip pat būtina suprasti, kad ne tik mes patys turime patikėti, kad mūsų valstybė, nors ir pakeliui pasitaiko įvairios nenumatytos kliūtys, nemažai apgaulės ir nesėkmių, bet vis dėlto eina progreso keliu, bet būtina, kad tuo patykėtu ir dauguma Lietuvos žmonių. O jau tik tada yra būtini ir kiti dalykai – lėšos, tam tikros tarptautinė sąlygos ir pan. Kartais žmogus turi sąlygas, bet netiki tuo, ką daro, ir žinoma, gerų rezultatų nepasiekia. Žmogus turi būti pasiruošęs dideliems darbams ne tik turėdamas tam tikras priemones, žinias, bet ir vidinę nuostatą sėkmei.

Darbas su žmonėmis, tai ko gero viena iš pagrindinių bet kokio lygmens politiko veiklos sri?ių. Savaime suprantama, dalinai ta savybė ne tik išsiugdoma, bet gal ir paveldima, kai viena iš taip vadinamų charakterio savybių. Aš džiaugiuosi, kad man gal būt pasisekė ją paveldėti, ir jeigu kai kam bendravimas yra tik darbas, man tai daugiau malonumas. Tai lyg knygos skaitymas. Kiek žmonių, tiek vis kitokių likimų, gyvenimo vinių paženklintų sėkmėmis ir nesėkmėmis, pakilimais ir nuopoliais, atradimais ir praradimais. Beje, bendravime labai žmonės greit atskiria, kai su juo bendraujama nuoširdžiai, o kai iš pareigos, todėl, ko gero gal būt tas, gal iš tėvų paveldėtas bruožas ir padeda man užmegzti kontaktą, padeda žmogų suprasti ir jo įsiklausyti. Manau kad politikui tai ko gero būtina.
Savaime suprantama, nors ir labai gaila, bet gyvenimo tempas paskutiniu laiku yra didžiulis. Ko gero ir ne tik man taip atrodo. Laikmetis diktuoja, kad reikia ieškoti ir kitų bendravimo su žmonėmis būdų. Aišku, jie niekada nepakeis gyvo bendravimo, ta?iau nuo technologijų niekur nepabėgsi, reikia priimti ir tuos laiko iššūkius, tokius kaip bendravimą internetu, kuris man ypatingai gerai tarnauja bendraujant ir palaikant ryšį su jaunesnės kartos žmonėmis. Aš stengiuosi, kad mano internetinį adresą sužinotų kuo daugiau žmonių. Nežinau, kaip visoje Lietuvoje, bet mano apygardoje jau sunku surasti jaunuolį kuris neturėtų internetinės pašto dėžutės. O kai kada pasikeitimas informacija yra labai naudingas abiem pusėm. Susilaukiu įdomių pasiūlymų ir min?ių. O kreipiasi įvairiais klausimais – vienam padedi rašant kursinį darbą, kitam suteiki informaciją ar konsultaciją kad ir politiniais klausimais…
Dar viena, neatskiriama politiko gyvenimo dalis - renginiai. Kaip ir minėjau, su žmonėmis privalai dalintis ne tik rūpes?iais, bet ir džiaugsmu. Kai kada, ypatingai savaitgaliais atsiverti, savo darbo kalendorių, o ten, kai kada net tuo metu keli renginiai. Ko gero ir ne tai svarbiausia, kad nespėji. Manau, jeigu žmonės mato, kad nevengi būti kartu su jais ir šventėse, tada ir esi pageidaujamas ir kvie?iamas. O kuo daugiau dalyvauji, tuo sulauki daugiau kvietimų. Savaime suprantama, gal būt kai kad ir norisi pabūti tik kartu su šeima, bet jau tokia yra politiko dalia...O kai kada, šeimos gavos ir tautos tarno pareigas pasiseka suderinti. Tada būna tikra šventė.
– Girdėjau, kad Jūs esate labai plataus diapazono žmogus. Kiek žinau, ne tik ankš?iau esate aktyviai sportavęs, bet ir šiuo metu dalyvaujate varžybose. Taip pat, teko girdėti, kad jūs nevengiate į rankas paimti ir muzikos instrumento.
Taip, kai kada man bendrauti padeda ir gitara. Esu baigęs vaikų muzikos mokyklą. Tiesa, pagal muzikinį išsilavinimą neesu gitaristas. Muzikinėje pramokau groti klarnetu ir akordeonu, ta?iau pastaruoju metu daugiau draugauju su gitara. Tai ko gero patogiausias instrumentas, nereikia nei pusti, nei traukti, o be to netrukdo ir dainuoti. Ko gero, jeigu dabar, kuomet esu politiku, ir pradė?iau groti gitara, gal ir keistai atrody?iau, ta?iau jeigu tapęs politiku vien dėl to atsisaky?iau kokiame laisvesnio žanro renginyje atlikti kokį kūrinėlį, atrody?iau ko gero dar keis?iau, nes bent Utenos krašte daug kas žino, kad aš groju, ir dažnai renginio organizatoriai būtinai parūpina instrumentą. Ypa? prie to priprato moksleivija. Toks jau yra mano būdas, taip aš suprantu savo buvimą ir pareigą – būti šalia žmonių.
Esu kilęs iš Ignalinos krašto, kur pakankamai populiarus slidinėjimas, orientacinis sportas. Teko dalyvauti Ignalinos rajono orientacininkų rinktinėje. Kartą netgi teko būti Vilniaus zonos moksleivių orientacininkų varžybų nugalėtoju. Studijų metais Žemės ūkio akademijoje užsiėmiau slidinėjimu, vyresniuose kursuose netgi dirbau treneriu, kartu su akademijos rinktine dalyvaudavome įvairaus lygio varžybose, o kai kad jose ir nugalėti. Deja dabar aktyvesniam sportui ėmė trūkti laiko. Pernai, pasiėmęs slides, dar važiuodavau į Ignaliną, kur yra paruoštos kroso trasos ir bent šiek tiek pasitreniruoti prieš pas mus Sudeikiuose, Utenos priemiestyje, organizuojamą maratoną. Nors mano pasiruošimas neleidžia bėgti visos distancijos, bet pusę nubėgu. Tik šiuo metu jau ne dėl rezultato, o daugiau dėl pramogos ir siekdamas atkreipti dėmesį į Sudeikius ir į tai, ką sudeikie?iai daro. Savo dalyvavimu noriu pasakyti, kad tai, ką jie daro, yra gerai.
– Jūsų apygardos – Utenos krašto ypatumai: problemos ir žymės.
– Kažko išskirtinio nėra, kaip ir visur. Kadangi Seime dirbu ekonomikos komitete, galiu pasakyti, kad sumažėjo bedarbystė, pastebimas ekonominis augimas, ta?iau atlyginimai yra pernelyg maži. Dabar mes jau nebeturime kalbėti apie didelę bedarbystę. Ta?iau dar nėra ir kuo labai džiaugtis. Darbas už minimalų atlyginimą dabar jau nebėra vertybė. Žmonės jau pradeda suprasti, ypa? tie, kurie išeina į pensiją, kad ir atlyginimas vokeliuose taip pat nėra siektinas rodiklis. Geri atlyginimai, kurie leistų žmonėms gyventi oriai, pajamas užtikrinan?ios naujos technologijos, intensyvi gamyba su mažesnėmis darbo sąnaudomis, štai rodikliai kurie garantuotų ekonomikos, tuo pa?iu ir žmonių pragyvenimo lygio kilimą. Manau kiekvienam regionui labai svarbu pritraukti gerą verslą ir skatinti konkurenciją darbo rinkoje. Kad žmogus, ieškodamas darbo, neitų prašyti jo kaip išmaldos, o atvirkš?iai – kad darbdaviai ieškotų profesionalių, darbš?ių žmonių. Dabar panašūs reiškiniai jau yra pastebimi, pvz., statybose, nes šioje verslo srityje darbo rinka jau yra atsigavusi. Laikraš?iuose jau galima pastebėti ieškant darbuotojų, statybų vadovų. Didėjanti darbuotojų paklausa įtakos ir atlyginimų didėjimą. Tai manau tik laiko klausimas. Bet laukiant, rezultato galime ir nesulaukti. Deja, daugiau investicijų pritraukimo svertų turi Vyriausybė, kuri ir turėtų priimti tam tikrus sprendimus, teikti Seimui įstatymus skatinan?ius investicijų atėjimą į Lietuvą, o savivaldybės savo sugebėjimais galimybėmis teikiant tam tikras infrastruktūrines paslaugas turėtų konkuruoti tarpusavyje. Savaime suprantama, svarbi ir savivaldybių pozicija, jų aktyvumas. Tos savivaldybės, kurios pakankamai aktyvios, jau ir šiuo metu gauna investicijų.
Utenos kraštas turi ir savo ypatumų – tai daugiau pramonės centras. Jeigu imsime apskritį, – Anykš?ių, Zarasų, Molėtų, Ignalinos rajonus, jų centruose daugiau negu du kartus yra mažiau žmonių negu visame rajone. Pvz., centre 8 tūkst., o viso rajone – 25 tūkst. gyventojų Utenoje kitokia situacija – apie 37 tūkst. gyvena mieste, o 13 tūkst. – seniūnijose. Gyventojų skai?iumi, tai pakankamai didelis rajonas, kuriame nuo 1964 metų intensyviai buvo vystoma pramonė. Deja, naujos technologijos iš darbo rinkos išstūmė šimtus žmonių. Jeigu "Utenos aluje" kažkada dirbo apie 900 žmonių, tai dabar liko apie 150. Tam tikrą laiką žmonėms buvo sunku rasti darbą, bet dabar jau?iama, kad pramonė ir kitas verslas vėl pamažu atsigauna. Pvz., "Utenos mėsoje" tam tikru metu bedirbo 250 žmonių, dabar dirba jau 600. Nors ir ten taikomos progresyvios technologijos, bet ir gamyba ple?iasi. "Utenos trikotažas" ilgą laiką sugebėjo išlaikyti gamybos intensyvumą ir darbuotojus. Vėl pradeda kilimą su metalo apdirbimu susijusios įmonės.
Kaip ir kitur, tam tikrų problemų yra kaime. Kai kur, galima džiaugtis, viskas vystosi pakankamai intensyviai, atsiranda progresyvūs ūkininkai, jų ūkiai stambėja, bet dar nemažai kaime yra ir pesimizmo, pasimetimo.
Galima pastebėti, kad aplink Uteną klostosi tam tikra nauja struktūra – 7-8 km spinduliu nuo Utenos – Sudeikiai, Vaikutėnai, Radeikiai formuojasi kaip miegamieji Utenos rajonai, kur gyvena daug miestie?ių, važiuojan?ių dirbti į Uteną. Toliau nuo miesto gyvena ūkininkai. Aišku, dar mūsų jaunimas dar neretai važiuoja dirbti pas ūkininkus į Norvegiją, gal kažkada ir mūsų ūkininkai taip prakus, kad daliai žmonių suteiks darbo vietas. Žinoma, daliai dirban?ių žmonių, nes nors ir kaip bebūtu keista, ne visi nori dirbti. Gal atprato, o gal ir niekada į darbą nežiūrėjo kaip į pareigą.
Iš aktualiausių problemų kaime –vis dar lieka žemės grąžinimas. Šis procesas gerokai užtruko. Gyventojams tai skausmingas dalykas, nors ir neturėdami nuosavybės dokumentų jie gali ir ūkininkauti, ir deklaruoti žemę išmokoms gauti, ta?iau nuosavybė žmogui labai svarbi ne tik praktiniu požiūriu, bet ir psichologiškai. Ja, kaip paprastai dažniausiai rūpinasi pagyvenę žmonės. Na, bet procesas vyksta, tik gal ne taip spar?iai, kaip norėtųsi. Dar daug neaiškumų ir su įvairiomis išmokomis: ekologiniams ūkiams, už nenašias žemes. Ko gero ?ia kaltę turi prisiimti ir įvairūs politikuojantys pareigūnai, kurie lengvai pažada, bet dažnai sunkiai labai jau pavėluotai savo pažadus vykdo. Tai ko gero pagrindiniai mūsų krašto žmonių rūpes?iai.
– Nuo pat pirmųjų dienų aktyviai įsijungėte į Seimo bei Tėvynės sąjungos frakcijos darbą. Ar šis veikla pakeitė Jūsų gyvenimą? Praskleiskite darbo Seime užkulisius.
– Tam tikra prasme pakeitė, nes nemažą dalį laiko tenka praleisti Vilniuje, ir ne kiekvieną dieną galiu grįžti į namus. Bet, kaip sako žmonės, niekas nevarė, pats tokį kelią pasirinkau. Bet kartu tai ir nauja patirtis. Žinoma, reikia laiko susigaudyti, kai ko išmokti, nes kaip ir kiekviena veikla, taip ir parlamentaro, turi savo specifiką. Man buvo šiek tiek papras?iau, nes daug metų esu buvęs savivaldybės tarybos nariu, 4 metus dirbau Utenos meru. "Popierių gamybos" darbas man yra pakankamai aiškus. Kai kas tame nemato prasmės, o aš manau, nes suprantu, kad be popierių, – įstatymų, – taip pat nebus tvarkos. Teisinė valstybė remiasi teisės aktais ir jie turi būti priimti daugumos žmonių. Deja, kitokios formos, kaip valdyti valstybę per žmonių atstovus Seime, nėra.
Aš visada sakiau, kad Seimas – valstybės veidrodis. Žmonės neturėtų pykti dėl to, kas ?ia, Seime vyksta. Žmonės Seimą išrenka patys, savo valia, todėl jie negalėtų stebėtis, kad Seimas toks, koks yra. Manau, kad ir valstybė yra tokia, koks yra Seimas. Jeigu parlamentas, atskiri jo žmonės, pragmatiški, tai ir valstybės žmonių sąmonė yra pragmatiška – nėra pakankamai patriotizmo, idealizmo. Gal tai ir skaudūs žodžiais, bet esam tokie kokie esam. Ta?iau turime neprarasti vilties tapti geresniais. Visi kartu. Ir mokytojai, ir moksleiviai, ir verslininkai, ir savaime aišku, politikai. Iš savo patiries žinau, kad vien profesionalumo, kompetencijos neužtenka, kad tai dažnai neatstoja garbingos elgsenos ir sąžiningo atsidavimo darbui. Gaila, bet manau šiuo metu valstybė nuėjo pragmatizmo keliu. Teko stebėti, kad net ir į savivaldybės tarybą kai kurie žmonės, net ir verslininkai eina su mintimi ?ia kažką pasidaryti ir sau. Toks jo galvojimas – per mano gerovę gerės gyvenimas ir valstybėje; jeigu aš daugiau turėsiu, daugiau ir kitiems galėsiu duoti. Įdomus mąstymo būdas, tik ne visai tinkamas politikui. Visuomeninės veiklos srityje turėtų būti kitokios paskatos, daugiau visuomeniškos, ypa?, jei pasirenki politiko kelią. Beje, politiko darbas neturi būti jam tik hobi, tai vis dėlto turi būti jo pragyvenimo šaltinis. Nes tik toks žmogus, politikas, ir būdamas valdžioje gali suprasti kitų poreikių. Negaliu pritarti teiginiui, kad valstybę turi valdyti turtingi žmonės.
– Norėtume daugiau sužinoti apie Jus patį: kaip klostėsi Jūsų gyvenimas, kodėl tapote politiku, kas formavo Jūsų pažiūras?
– Nors kaip ir daugelis mano kartos žmonių, savo politinius įgūdžius pradėjo formuoti sąjūdžio mitinguose. Ta?iau kaip tik tuo metu pradėjome kurti savo šeimas. Kaip dabar prisimenu, žmoną, su savo pirmuoju sūnumi iš Antakalnio ligoninės, pas uošvius į Karoliniškes parsivežiau tą dieną, kai Gedimino pilyje pirmą kartą po daugelio okupacijos metų buvo iškelta trispalvė. Nors 1990 metais, kaip Sąjūdžio remiamas kandidatas ir dalyvavau rinkimuose į Utenos miesto tarybą, Ta?iau savo bendramin?iams, kurių dauguma ir šiuo metu aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir politinėje veikloje ir kurie mane kur kas ankš?iau kvietė įsijungti į aktyvesnę politinę veiklą, visada sakiau, kad nenorė?iau būti tik nariu ,o kai ateisiu, norėsiu aktyvios veiklos, todėl į politiką atėjau apie 1996-uosius, tada ir įstojau į Tėvynės sąjungą. Savo veiklą pradėjau nuo arbo su jaunimu. Surengiau keletą renginių – įsteigiau Kovo 11-ajai skirtą krepšinio turnyrą, kuris tęsiasi iki šiol; Utenos roko grupių šventę, padėjau organizuoti renginius Utenos rokeriams ir t.t..
Esu kaimo vaikas, augau Ignalinos rajone. Mano pasaulėžiūra, pomėgiai tikriausiai atsirado šeimoje. Kaime visada buvo ką veikti, o aš niekada nevengiau krūvio. Šalia vidurinės mokyklos, ją lankiau Rimšėje, buvo dar vaikų muzikos mokykla Ignalinoje, už 45 km. Kai šiandien man pasako, kad vaikams toli į mokyklą, mane tik juokas ima. Kratydavomės su kitais penkiais draugais pusantros valandos autobusu į vieną galą, dvi su puse valandos praleisdavome muzikos mokykloje ir dar pusantros valandos– atgal žvyrkeliais. Grįždavai vakare pusę devynių… Ir dar suspėdavai pamokas paruošti. 10-11 klasėje dar grodavom mokyklos estradiniame ansamblyje. Savaitgaliais vykdavo sporto varžybos… O baigus mokyklą, susikroviau krepšį, mama įdėjo lašinių, agurkų ir išvažiavau į Kauną, į Žemės ūkio akademiją. Įstojau ir baigiau. Tai jau buvo 1987-ieji metai. Į Uteną, Žemės ūkio mokyklą atvažiavau su paskyrimu. Kartu su manimi atvažiavo ir mano žmona Diana. Tą vasarą, kartu pradėjome ne tik savo profesinę veiklą, bet ir šeimyninį gyvenimą.
Su žmona Diana auginame du sūnus – Mantą ir Tadą. Abu taip pat papildomai lanko muzikos mokyklą. Vienas iš jų muzikos srityje, jau seniai pralenkė tėvelį. Jaunėlis lgerai groja saksofonu, respublikiniuose konkursuose laimi pirmas vietas. Bet su muzika tikriausiai savo gyvenimo taip pat nesies. Savo vaikams sakau panašiai, kaip kad man sakydavo mano tėvai – gyvenime reikia išmanyti bent vieną dalyką labai gerai, tada neprapulsi.

[Spausdinti] [Grįžti]

Socialiniuose tinkluose




Leidiniai











Draugai




Andriaus Kubiliaus paskyra
Manto Adomėno blogas
Irenos Degutienės blogas
Donato Jankausko blogas
Kazio Starkevičiaus gandrai

Nuotraukų albumas


[Daugiau]

Kontaktai

Edmundas Pupinis
Tel.: +37069842158
El.paštas.: edmundas.pupinis@delfi.lt
Edmundas Pupinis - TS LKD 2016