Edmundas Pupinis
Dienoraštis Biografija Galerija Video Archyvas
Dienoraštis

Plataus politinio susitarimo dėl esminių savivaldos problemų būtinybė ir galimybė
Kadangi rim?iau į savivaldos reikalus gilintasi prieš gerus penkerius metus, kada teko būti savivaldybės meru, po to dar rajono tarybos nariu, be to, daugiau reikėjo gilintis į ekonomikos reikalus, ruošiant šį pranešimą teko vėl skubiai susirinkti informaciją apie savivaldos aktualijas ir palyginti su tomis problemomis, kurios prieš tuos gerus penkerius metus buvo aktualios. Štai kaip apie savivaldybę iškart po 2000-ųjų metų savivaldos rinkimų rašoma straipsnyje Vietos valdžia-savo vietoje, išspausdintame leidinyje ,,Laisvoji rinka“: ,,Kuo gi užsiima šiandieninės savivaldybės ir kokios jos turėtų būti iš tikrųjų? Šiandieninė savivaldybė yra tarsi centrinės valdžios ūkinis padalinys vietoje. Tai tarsi valdžios holdingo kompanija, kuri nuosavybės teise valdo ir tvarko bene visą miesto ar rajono ūkį. Savivaldybėms priklauso vadinamosios specialiosios paskirties akcinės bendrovės, kurios užsiima transporto ir komunalinėmis paslaugomis: veža keleivius, tvarko šilumos ir komunalinį ūkį, likviduoja avarijas, veža šiukšles. Savivaldybės yra mokyklų ir ligoninių savininkės, valdo net kino teatrus, knygynus, vaistines, turi dalį akcijų parduotuvėse ir įvairiose įmonėse, rengia šventes, varžybas, nuomoja patalpas, finansuoja priva?ių namų remontus ir užsiima kitokia veikla, kuri pridera verslininkui, bet ne valdininkui. Pagal šias funkcijas savivaldybė tarsi apskritai nėra valdžios ar valdymo įstaiga, o išskirtinė, privilegijuota ūkininkė. Beje, tai nėra geriausias valdžios padalinys, grei?iau priešingai, pats neskaidriausias ir, kaip teigia su juo susiduriantys verslininkai, labai korumpuotas, ypa? pasiduodantis grupinių ar asmeninių interesų įtakai“.

Kaip galėtume vertinti savivaldą šiandien turimos informacijos apie savivaldą plotmėje, praėjus šešeriems metams po 2000-ųjų metų savivaldos rinkimų ir artėjant dar vieniems eiliniams rinkimams?
Šiandien į savivaldos plėtros reikalus bandysiu apžvelgti dviem aspektais:
1. Savivalda, o, tiksliau, savivaldybė, kaip valstybės valdymo sudedamoji dalis, kuriai deleguota dalis teisės aktais apibrėžtų valstybės valdymo funkcijų, įgyvendinant gyventojų lūkes?ius.
2. Susitarimo dėl savivaldos esmės supratimo ir prasmės pripažinimo tarp visų lygmenų atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios veikėjų.
Atsakant į pirmąjį klausimą, peržvelgus Savivaldybių asociacijos Vyriausybei pateiktų siūlymų sąrašus, kuriuos Lietuvos savivaldybių asociacija 27 puslapiuose yra pateikusi Lietuvos Vyriausybei, lydraštyje rašoma: siekdamas kompleksiškai išsiaiškinti galiojan?ių teisės aktų netobulumus, dėl kurių kyla sunkumų taikant juos savivaldybių veikloje, nustembi, kad nuo tada, kai teko dirbti savivaldybėje prabėgo penkeri metai, o ne penki mėnesiai. Keliamos problemos dauguma atvejų tos pa?ios arba labai panašios. Ta?iau pagrindinės jų – dėl finansų ir funkcijų perskirstymo. Keletą populiaresnių naujai – senų problemų, trukdan?ių savivaldai gyventi, ir siūlomų keisti įstatymų išvardinsiu.
Keistinas Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas. Juo apribojamas Savivaldybių finansinis savarankiškumas ir atsakomybė disponuojant nacionalinio biudžeto lėšomis, skirtomis valstybinėms funkcijoms atlikti.
Reikėtų pakeisti į savivaldybių biudžetus įskaitomus mokes?ius reglamentuojan?ius įstatymus ir parengti reikiamus teisės aktus, siekiant įvesti vietinius mokes?ius, suteikiant savivaldybėms didesnes teises mokes?ių, mokes?ių bazės formavimo ir mokes?ių administravimo srityje.
Įstatymais ar kitais teisės aktais savivaldybėms deleguojamos valstybinės funkcijos visais atvejais turi būti perduodamos su finansavimu jų vykdymui.
Būtų privalu atlikti Žemės įstatymo pakeitimus, savivaldybėms suteikiant teisę valdyti, naudoti ir disponuoti valstybine žeme.
Reikėtų atlikti Žemės reformos įstatymo pakeitimus ir žemės nuosavybės teisių grąžinimo klausimų sprendimą perduoti savivaldybėms.
Savaime suprantama, reikia pripažinti, kad savivaldybių lygmens įstatyminė bazė buvo ir yra iš dalies kei?iama, kadangi kitaip ir negalėtų būti, nes Lietuva yra šalis, priklausanti Europos Sąjungai, o ir pažvelgus dar toliau, Lietuva jau įstodama į Europos Sąjungą, o dar anks?iau pradėdama savo veiklą Europos Taryboje buvo formaliai įsipareigojusi savivaldos reikalus tvarkyti atsižvelgdama į Europoje pripažįstamas ir demokratijos raidoje susiformavusias normas. Tuo labiau, kad Lietuva kaip valstybė, pritardama Europos vietos savivaldos chartijai ir ją pripažindama, ne tik pripažino, bet ir įsipareigojo valstybėje savivaldos reikalus tvarkyti atsižvelgdama į tam tikrus demokratiniais principais pagrįstus reikalavimus ir įstatymų numatytose ribose valdyti vietinio gyvenimo dalį tos vietos gyventojų labui. Ir dar, vienas iš pagrindinių, taip pla?iai Europoje deklaruojamų, bet taip pat ne visur dar nuoširdžiai įgyvendinamų savivaldos reikalų tvarkymo principų – subsidiarumo principas, kuris deklaruoja, kad visus darbus privalo dirbti tos institucijos, kurios yra ar?iausiai savo pilie?ių, o aukštesnysis lygmuo turėtų įsijungti tik tada, kai žemesniu lygmeniu negali būti ar nėra pakankamai gerai tvarkomasi.
Ar tas yra daroma dabar pas mus, Lietuvoje? Ar tikrai vienas iš pagrindinių principų, kad visi reikalai turėtų būti tvarkomi kiek įmanoma žemesniu lygmeniu, yra įgyvendintas, įgyvendinamas, ar atvirkš?iai, visi valdžios svertai juda kita, valdžios centralizacijos, politinės įtakos visuose lygiuose didinimo, balansavimo tarp priva?ių ir viešųjų interesų derinimo ribos, linkme?
Važiuojant per Lietuvą, ką pastaruoju metu tenka dažnai daryti, ir susitinkant su savivaldybių gyventojais miesteliuose, seniūnijų centruose, susidaro įspūdis, kad viskas vyksta ne visai taip, kaip deklaruojama ne tik Europos savivaldos chartijoje, bet ir mūsų seniai suvoktame valdžios decentralizacijos, būtinybės ją perkelti ar?iau bendruomenės supratime, ir siekyje kiek įmanoma daugiau žmonių įtraukti į valstybės valdymą. Žmonės dažnai net pašiepiamai ir tiesiai išrėžia, kad seniūnas iš esmės nieko spręsti negali, nes neturi jokių nei finansinių, nei teisinių svertų, jį įgalinan?ių spręsti problemas seniūnijose, kad tai geriausiu atveju yra mero atstovas komunaliniams reikalams spręsti, be jokios teisės priimti savarankiškus sprendimus. Savaime suprantama, daug kas apeliuoja į konstitucinę – teisinę įstatymų bazę, kuri paskutiniu metu dar labiau sumažino ir taip buvusias menkas seniūnų teises, ta?iau, kaip žinia, įstatymai, jeigu jie trukdo vykdyti logiškai pagrįstą valstybės valdymo funkciją, turi būti kei?iami. Ta?iau tenka pastebėti, jeigu funkcijų perskirstyme tarp valstybės ir savivaldybių kai kada vyksta ir gana aštrus dialogas, tai kalbant apie žemiausią, bendruomeninį savivaldos lygmenį, dialogas vyksta viena linkme, t.y. iš aukštų tribūnų žemyn. Jeigu savivaldybės kaip įrankį diskusijoms su vyriausybe ir įstatymų leidėjais turi pakankamai stiprią ir, galima pasakyti, įtakingą politinę savivaldybes vienijan?ią organizaciją Lietuvos savivaldybių asociaciją, tai visiškai savivaldybių administratoriams, o per administratorius iš dalies ir merams pavaldžių seniūnijų vadovus vienijanti organizacija daugiau formali, be to, jiems kovoti dėl savo pozicijų po saule gana sudėtinga. Ar?iau bendruomenių, taip pat kaip ir aukštesniu politiniu lygmeniu, tarp valstybės ir savivaldybės turėtų vykti diskusija dėl funkcijų kartu su finansiniais resursais ir jų administravimo galimybe perskirstymo. Ta?iau bent šiuo metu diskusija negali būti laisva, nes seniūnijų vadovai gali būti lengviau pažeidžiami negu savivaldybių vadovai. Todėl kyla kausimas, ar patys savivaldybių vadovai yra už savivaldą, ar jie gali ir nori pripažinti, kad savivalda nesibaigia savivaldybės administracijos pastate, kad Europos savivaldos chartija taip pat kalba ne apie vietvaldą, o apie savivaldą, kuri bent iš dalies privalo būti perkelta, savaime suprantama, su finansiniais resursais ir disponavimo jais taisyklėmis, į bendruomeninį lygmenį. Kaip jau minėjau, seniūnijų ir bendruomenių lygmeniu situacija diskusijai žymiai nepalankesnė negu savivaldybių lygmeniu, todėl, jeigu nepavyktų pakeisti situacijos šio Seimo kadencijos metu, tai bent prieš kitus Seimo rinkimus, manau, galėtų būti inicijuotas išankstinis platus politinis susitarimas bent jau politinėje dešinėje, iš esmės aptariantis ne tik idėjas, bet ir reikiamos įstatyminės bazės pakeitimus arba principines nuostatas, kad kiek įmanoma daugiau būtų sumažintos porinkiminių interpretacijų galimybės, dažnai iškreipian?ios susitarimų esmę.
Jeigu pirmuoju klausimu, t.y. dalies funkcijų perdavimo į žemesnį valstybės valdymo lygmenį, jas paimant iš ministerijų, apskri?ių ir atiduodant savivaldybėms, iš esmės vyksta gin?as dažniausiai interesų pagrindu, t.y. centrinė valdžia, ministerijose ir apskrityse dirbantys pareigūnai nori išlaikyti savo įtakoje finansinių srautų, darbo vietų kontrolę, tai kalbant apie savivaldos esmės supratimą, t.y. savivaldos perkėlimą į kuo žemesnį lygmenį, tokiu būdu sudarant galimybes plėtotis bendruomeninei savivaldai, manau, gali atsirasti tam tikras politinio nesutarimo aspektas. Jeigu mes pripažintume, kad vis dėlto savivaldos nemažą dalį svertų perkeliame į bendruomeninį lygmenį ir remiame ne tik žodžiais kaip buvo iki šiol, bet ir sudarome teisines galimybes bendruomenėse disponuoti finansiniais resursais ir tokiu būdu pradedame remti bendruomenes, ar sulauktume politinio susitarimo ne tik tarp kairės ir dešinės partijų, bet ir dešinėje, tarkim, tarp konservatoriškoms (krikš?ioniškosioms) ir liberalioms doktrinoms atstovaujan?ių politinių jėgų? Gal tai ir tam tikra problema, ta?iau tai ir galimybė politinei diskusijai, siekiant suaktyvinti pa?ius pilie?ius ir juos priversti ieškoti tam tikro susitarimo, ieškant geriausio būdo veikti. Nors pats esu tam tikras šalininkas bendruomeninio veikimo principo, ta?iau suprantu ir asmenybes veikian?ias liberalios visuomenės erdvėje, ypa? jeigu veikimas nukreiptas ne vien tos veikian?ios asmenybės asmeniniams tikslams įgyvendinti, bet ta veikianti asmenybė supranta ir pripažįsta bendruomeninės savivaldos idėjas ir bendradarbiauja sprendžiant tam tikrus bendruomenės gyvenimo ir funkcionavimo uždavinius. Savaime suprantama, tokiu būdu finansiniai resursai, skiriami žemesniam savivaldos lygmeniui, padidės, šiek tiek mažindami centralizuotą finansavimą, bet išnaudodami bendruomenės aktyvumo, bendradarbiavimo bendruomenės lygmeniu, o atskirais atvejais ir koofinansavimo potencialą, pasieksime žymiai geresnių rezultatų bent šiek tiek priartindami gyvenimo kokybę prie bendro administracinių centrų vidurkio. Todėl manau, kad kalbant apie valdžios svertų santykį tarp valstybės ir savivaldybės institucijų yra būtina ne tik diskusija, bet ir kiek įmanoma platesnis, priešrinkiminis politinis susitarimas, kuris ypatingai reikalingas kalbant apie ar?iau žmonių esan?ią bendruomeninę savivaldą.

[Spausdinti] [Grįžti]

Socialiniuose tinkluose




Leidiniai











Draugai




Andriaus Kubiliaus paskyra
Manto Adomėno blogas
Irenos Degutienės blogas
Donato Jankausko blogas
Kazio Starkevičiaus gandrai

Nuotraukų albumas


[Daugiau]

Kontaktai

Edmundas Pupinis
Tel.: +37069842158
El.paštas.: edmundas.pupinis@delfi.lt
Edmundas Pupinis - TS LKD 2016