Per LietuvÄ… nuvilnijo LaisvÄ—s dienos 20-meÄ?io renginiai, trukÄ™ visÄ… savaitÄ™ ir vyksiantys visus likusius metus. Buvo įsimintinų televizijų laidų, susitikimų, parodų, koncertų ir t.t. Man įspÅ«dingiausias buvo susitikimas su Lietuvos karininku majoru Aleksejum Gaiževskiu, AukÅ¡Ä?iausiosios tarybos rÅ«mų gynÄ—ju Sausio agresijos dienomis, su kuriuo moksleivių uteniÅ¡kių susitikimÄ… buvo surengÄ™s Seimo narys Edmundas Pupinis. Nors dirbant žurnalistinį darbÄ… yra tekÄ™ matyti ir girdÄ—ti įvairių įvairiausių žmonių, bet tokį tvirtÄ…, įtaigų žmogų, Lietuvos patriotÄ…, kuris sugebÄ—tų savo įsitikinimus iÅ¡reikÅ¡ti žodžiais ir pagrįsti darbais, buvau maÄ?iusi tik filmuose ar apie tokius skaiÄ?iusi knygose. Pateikiu majoro Aleksejus susitikimo su Utenos moksleiviais apraÅ¡ymÄ…. Žinoma, iÅ¡ to ypatingo įspÅ«džio liko tik blyÅ¡kus vaizdas, nematysime ir tų žibanÄ?ių, užhipnotizuotų jaunuolių akių, kai jie klausÄ—si Aleksejus. Pvz., jis sakÄ— vaikams: „NetikÄ—kite, kai jums sakys, jog mirsite. Viskas priklausys nuo jÅ«sų valios". O tuos žodžius jis pasakÄ— kalbÄ—damas apie autoavarijÄ…, kurios metu girtas vairuotojas įvažiavo į jo maÅ¡inÄ… kaktomuÅ¡a; jo kÅ«nas buvo sulaužytas taip, kad gydytojai manÄ— jį neiÅ¡gyvensiant, o jeigu iÅ¡gyvens, tai sÄ—dÄ—s invalido vežimÄ—lyje. Aleksejus ne tik atsistojo ant kojų, bet po to dar tapo savigynos mÄ—lynojo diržo savininku ir paraÅ¡iutizmo sporto meistru.

 

      Edmundas Pupinis susitikimą su B.Šapokos gimnazijos moksleiviais, atvykusiais į Vilnių, surengė istorinėje Kovo 11-osios salėje, kur parlamentarai dirbo ir 1991-ųjų sausio dienomis. Pristatydamas majorą Aleksejų Gaiževskį Seimo narys pirmiausia papasakojo apie tų dienų politinę situaciją.
      Edmundas Pupinis: „1991 m. sausyje buvo organizuojami budÄ—jimai prie Parlamento. Buvo sudarytas grafikas, kada kurių rajonų žmonÄ—s važiuos budÄ—ti prie Parlamento Vilniuje. Sausio 13-osios vakare buvo Utenos budÄ—jimo laikas. Ä® Vilnių turÄ—jome iÅ¡važiuoti sausio 13 dienos popietÄ™. Žinia, iÅ¡ sausio 12-osios į 13-Ä…jÄ… visi sÄ—dÄ—jome prie televizorių ir matÄ—me, kad buvo užimta televizija, per radijÄ… girdÄ—jome, kad užimtas televizijos bokÅ¡tas. AÅ¡ tuo metu dirbau ŽemÄ—s Å«kio profesinÄ—je mokyklose, turÄ—jau ir auklÄ—jamÄ…jÄ… klasÄ™. IÅ¡kart po to, kai per televizijÄ… pamatÄ—me, kad užimtas televizijos bokÅ¡tas ir yra aukų, su bendradarbiais ir draugais Ä—mÄ—me skambinti vieni kitiems. NutarÄ—me, kad reikia važiuoti kiek įmanoma anksÄ?iau: jeigu paimtas televizijos bokÅ¡tas, gali bÅ«ti praradimų ir kitur. Savaime suprantama, labiausiai baimino AukÅ¡Ä?iausios tarybos likimas. IÅ¡ Utenos iÅ¡važiavom ankstyvÄ… rytÄ…. Kadangi mÅ«sų autobusas nebuvo labai pilnas ir jautÄ—m, kad iÅ¡ Utenos gali bÅ«ti ir daugiau norinÄ?ių į SostinÄ™ vykti kuo anksÄ?iau, todÄ—l pakeliui užsukome į Utenio aikÅ¡tÄ™, prie rajono savivaldybÄ—s. Taip ir buvo - daug žmonių, per televizijÄ… pamaÄ?iusių, kad situacija iÅ¡ esmÄ—s pasikeitÄ—, susirinko anksÄ?iau. Nors prie savivaldybÄ—s pastato stovÄ—jo ir daugiau autobusų, pamatÄ™ mus, su keliais kitais uteniÅ¡kiais į mÅ«sų autobusÄ… įsÄ—do mÅ«sų mokyklos moksleivis Aleksejus. Tuomet aÅ¡ jį vadinau Aleksu. Å iandien aÅ¡ paklausiau jo, iÅ¡ kur jis sužinojo, kad mes važiuosim kur kas ankÅ¡Ä?iau negu buvome sutarÄ™ iÅ¡vykti. Gal kas skambino ir jam? Aleksas, taip pat sužinojÄ™s apie įvykus prie televizijos bokÅ¡to, taÄ?iau žinodamas, kad mes turÄ—jome vykti kur kas vÄ—liau, pats nutarÄ—: reikia važiuoti anksÄ?iau. SakÄ—: „Tiesiog atÄ—jau į Utenio aikÅ¡tÄ™, tikÄ—damasis rasti ir daugiau norinÄ?ių vykti". Jis įsÄ—do bÅ«tent į mÅ«sų autobusÄ…. ÄŒia ir prasidÄ—jo įdomioji istorija.
      AtvykÄ™ į Vilnių prie AukÅ¡Ä?iausios tarybos jau radome daugybÄ™ žmonių. Buvo labai pakili nuotaika, visus užburianti vienybÄ—. Prisimenu kunigÄ… RobertÄ… GrigÄ…, kuris, atidarÄ™s Parlamento langÄ…, aukojo Å¡v. MiÅ¡ias. Žinojom, kad ten yra gynÄ—jų. SklandÄ— kalbos, kad prireikus ruoÅ¡iamasi gintis iki pabaigos, kad Seime yra kažkoks amerikietis, organizuojantis gynybÄ… nuo galimo puolimo iÅ¡ malÅ«nsparnių. Susitikau Ä?ia pažįstamų, prie AukÅ¡Ä?iausios tarybos sutikau savo brolių, seserų. Aplink rÅ«mus vyko žmonių judÄ—jimas, skambÄ—jo dainos, buvo verdama arbata, stichiÅ¡kai organizuotas maitinimas, - Å«kininkai vežė budÄ—tojams maistÄ…. Dvasia tvyrojo labai gera. Visi, kurie atvažiavome viename autobuse, buvome sutarÄ™, kad po paros budÄ—jimo susirinksime numatytoje vietoje ir nutarsime, kÄ… darysime toliau. Tuo metu mobiliųjų telefonų juk dar nebuvo, o Utenoje liko Å¡eimos, be to, pagal numatytÄ… grafikÄ… mus turÄ—jo keisti kiti.

       Susirinkom. AtÄ—jÄ™s Aleksejus pasakÄ—: „Mokytojau, aÅ¡ lieku". Mane prislÄ—gÄ— atsakomybÄ—: kÄ… aÅ¡ pasakysiu tÄ—vams! O jis sako: „AÅ¡ jiems paskambinau". Nustebau: „IÅ¡ kur tu skambinai?" „IÅ¡ AukÅ¡Ä?iausios tarybos". Taip jis liko. Kadangi jis mokÄ—si baigiamajame kurse, tuo metu maniau, kad jam jau yra 18. Å iandien sužinojau - Aleksui buvo 17 metų".

     Aleksejus Gaiževskis: „Turiu prisistatyti: esu majoras, man 38-eri, esu 15 metų vedęs, turiu dvi nuostabias dukras - 12 ir 3 metų. Esu nuo Alaušo ežero, iš tokio nuostabaus Alaušų kaimelio Utenos rajone.

     Edmundas Pupinis - mano buvÄ™s mokytojas, ir Å¡iandien man keista sakyti „Seimo narys". Man jis mokytojas, kuris labai įdomiai dÄ—stÄ—. Å tai vyksta egzaminas, tiksliau atsiskaitymas už kurso dalį, o klasÄ—je aplink mus vaikÅ¡Ä?ioja dÄ—stytojas ir groja gitara. Muzika sužadindavo žinioms".

    E.Pupinio replika: „Man tada juk irgi buvo tik 26 metai".

    „Važiuojant į Vilnių matÄ—me stebÄ—jimo postus, stovÄ—jo Å¡arvuoÄ?iai, kareiviai pasirinktinai tikrindavo maÅ¡inas. Jie, aiÅ¡ku, žinojo, kad vyksta judÄ—jimas, kad vyksta žmonių pasikeitimas, Pravažiuodami Å¡arvuoÄ?iai darydavo dÅ«mų uždangas. Ne viena maÅ¡ina po tokia dÅ«mų uždanga buvo ir sutraiÅ¡kyta. Mums pasisekÄ—, atvažiavome laimingai. PamatÄ—me barikadas... Ä®sivaizduokite, važiuoja į objektÄ… statybines medžiagas vežanti maÅ¡ina, nusisuka nuo marÅ¡ruto, atvažiuoja prie AukÅ¡Ä?iausiosios tarybos ir Ä?ia iÅ¡krauna krovinį, kurį žmonÄ—s panaudoja barikadoms. Aplink AT žiedu autobusas stovÄ—jo prie autobuso, kad sovietų tankai negalÄ—tų prasiveržti.

     O į AukÅ¡Ä?iausiÄ…jÄ… tarybÄ… patekau per draugÄ…, kuris jau buvo budÄ—jÄ™s prie TV bokÅ¡to. Įėjus į vidų jis mane rekomendavo, laidavo kaip už pažįstamÄ… ir patikimÄ…. Tik liepÄ— nesakyti, kad man 17 metų, nes priÄ—mÄ— nuo 19-os. Taip ir pasakiau: 19-ka. Bet, manau, kad tai buvo Å¡ventas melas.

      Po paros, kaip ir buvome sutarę, atėjęs į sutartą vietą mokytojui pasakiau, kad lieku, - aš esu atsakingas žmogus, turėjau pasakyti, dėl to, ko gera, ir kariškas gyvenimas man gerai sekėsi, - atsakomybė labai svarbu ir šeimoje, ir darbe.

      Kadangi gyvenau mokyklos bendrabutyje, į Vilnių atvažiavau iÅ¡ Utenos. IÅ¡ AukÅ¡Ä?iausiosios tarybos paskambinau mamai, kuri televizijÄ… mažai žiÅ«rÄ—davo, ko gera, tuomet tiksliai nežinojo, kas vyksta. Sakau: „Esu Vilniuje, AukÅ¡Ä?iausiojoje taryboje". „KÄ… tu ten veiki? Palauk, po poros minuÄ?ių perskambink". Perskambinau: „Tuoj tavÄ™s atvažiuos paimti dÄ—dÄ—". „Ne, mama, sakau, niekur aÅ¡ iÅ¡ Ä?ia neisiu. AÅ¡ pasirinkimo neturiu, o, be to, niekas manÄ™s iÅ¡ Ä?ia taip lengvai neiÅ¡leis". Na, iÅ¡ tikrųjų, prieÅ¡ numatomas galimas atakas, kuomet sužinodavo, kad iÅ¡ karinio miestelio pajudÄ—davo kolona tankų ir buvo galima ataka prieÅ¡ AukÅ¡Ä?iausiÄ…jÄ… tarybÄ…, mums leisdavo apsisprÄ™sti ir iÅ¡eiti. Tokių taip pat buvo. AÅ¡ likau".

     E.Pupinio replika: „Moksluose Aleksas irgi buvo užsispyręs, dalyvaudavo visokiausiose sportinėse varžybose, lankė įvairių gynybos menų treniruotes, bėgiodavo".

    „Su treniruotÄ—mis atskira istorija: kimono, o ant virÅ¡aus knygos. 15.30 val. baigiasi paskaitos, o tuo metu prasideda treniruotÄ—. PraÅ¡ydavau paleidžiamas iÅ¡ paskaitos 10 minuÄ?ių anksÄ?iau, kad spÄ—Ä?iau perÅ¡okti per netoli mokyklos esanÄ?ios įmonÄ—s tvorÄ…, kur sporto salÄ—je vyko treniruotÄ—s. Už dviejų valandų prasidÄ—davo kita treniruotÄ—. Kitame miesto gale, antrojoje vidurinÄ—je mokykloje, pas trenerį Andrių ZeliavÄ…, - jis dirbo kriminalinÄ—je policijoje tardytoju. Puikus žmogus ir geras treneris.

    Dabar trumpai apie paÄ?iÄ… AT gynybÄ…, - tikiuosi jums bus įdomu. ÄŒia mes ne tik budÄ—jome, bet ir ilsÄ—jomÄ—s, nors nei lovų buvo, nei pagalvių, nei antklodžių. Kaip stovi, taip ir miegodavai. Buvo panaÅ¡Å«s kilimai kaip ir dabar. Ir dar tokie minkÅ¡tasuoliai. Ä®domiausia, kaip sovietai sakydavo apie mus: kad mes esame buržujai, naudojamÄ—s įvairiausiomis paslaugomis, kad Ä?ia viskas komfortiÅ¡kai įrengta.

     TÄ—vai ne tik sulaukÄ— skambuÄ?ių iÅ¡ KGB, bet buvo atvažiavÄ™ ir į namus: „Žinom, kur jÅ«sų sÅ«nus! Žinot, kas su jumis visais bus!" Bet palaikymÄ… vis dÄ—lto aÅ¡ iÅ¡ namų turÄ—jau.

     Apsisprendimas buvo sunkus, bet jaunatviÅ¡kumas, energija, ryžtas padÄ—jo, o supratimas, kas yra laisvÄ—, pareiga, man atÄ—jo Ä?ia, kai 1991 sausio 14-16 dienomis, praktiÅ¡kai kiekvienÄ… vakarÄ…, buvo priiminÄ—jama priesaika. VeikÄ— AT Gynybos taryba: ButkeviÄ?ius, Jezerskas, GeÄ?as, ÄŒesnuleviÄ?ius ir kt. Jie iÅ¡rikiuodavo gynÄ—jus ir pasakydavo: mes gavom informacijÄ…, kad sovietų tankai pajudÄ—jo iÅ¡ Å iaurÄ—s miestelio, sulaipinti desantininkai, vyks puolimas...

    O mÅ«sų ginkluotÄ—: geriausiu atveju - armatÅ«ros gabalas. Vienas kitas medžioklinis Å¡autuvas. IÅ¡ tikrųjų jokių slaptų ginklų nebuvo. Dujokaukių visiems neužtekdavo. Buvome sukomplektavÄ™ Seimo nariams, - reikÄ—jo iÅ¡laikyti valstybÄ—s valdymÄ…. TÄ… visi suprato ir niekas dÄ—l to nesiginÄ?ijo. Mums sakydavo: „JÅ«s visi žūsit, todÄ—l mes nÄ— vieno nesmerksime, jeigu dabar iÅ¡eisite. Nueikite kur nors - gal į tualetÄ…, ir iÅ¡eikite, tik įspÄ—kite kolegas, kad paskui uždarytų duris ar langus".

   Štai rytoj susitiksim su tais, kurie liko, neišėjo. Mes save vadinom gynėjais.

    Yra vienas labai svarbus dalykas, ir aš truputėlį nukrypsiu nuo gynybos. Dažnai tariamas žodis „Tėvynė". Kas man ši sąvoka buvo 17-os metų ir kas dabar? Patikėkite, per 20 metų man ji nepakito. Savo dukras aš irgi auginu patriotėmis".

   - O kas jums yra Tėvynė? Kas tau Alaušoj yra Tėvynė? - Aleksejus klausė mergaitės iš Alaušų kaimo.

   Moksleivė: „Mano namai".

   „Tai patys teisingiausi žodžiai. AÅ¡ jauÄ?iu tÄ… patį. AÅ¡ gyniau ne SeimÄ…, aÅ¡ gyniau gal net ne TV bokÅ¡tÄ…, ne pastatÄ…, ne žemÄ—s lopinÄ—lį, aÅ¡ gyniau Å¡eimÄ…, savo mamÄ…, savo tÄ—tį, savo seserį, savo brolius, - aÅ¡ iÅ¡ penkių vaikų Å¡eimos. Gyniau draugus, kaimynus, visus, kÄ… pažįstu. Tai man buvo garbÄ—s reikalas. Kai po daugelio metų iÅ¡važiavau tarnauti į AfganistanÄ…, lygiai tÄ… patį dariau tenai: aÅ¡ sudariau sÄ…lygas tiems žmonÄ—ms ginti savo namus, kad prieÅ¡ai neturÄ—tų terpÄ—s vystyti prekybos narkotikais ir kt. blogybių. Tas pats ir Ä?ia - mano TÄ—vynÄ—, tai mano namai, ir aÅ¡ padarysiu viskÄ…, kad juos apginÄ?iau. AÅ¡ negaliu savo namų židinio apginti vienas, mes turime susivienyti. Ne kariuomenÄ— gina mus, gina visa Lietuva. Mes tik organizuojame, o į mūšį eisime kartu su jumis. Neatsiras slaptų ginklų, - mes atsistosime ir apginsime.

    1991 m. sausio mėn. lūžis įvyko kodėl? Atsistojo beginkliai žmonės ir pasakė: mes neleisime pulti Lietuvos. Mes, gynėjai, AT rūmuose buvome tik mažas branduoliukas, ne mes buvome pagrindinė jėga. Aš nenoriu sau prisiimti nuopelnų ir užsikabinti medalių, nors turiu jų daug. Svarbiausius medalius turi nešioti tie žmonės, kurie buvo už AT sienų. Tie žmonės buvo pirmas avangardas, siena, kuri gynė nuo tankų. Jie didvyriai. Jie buvo pasiruošę pirmi gulti po tankais. Mes - tik po to.

 Žmonės apgynė Lietuvą.

  Kokia tuomet buvo dvasia! Ä®sivaizduokit, eini per miniÄ…, - o juk tai praktiÅ¡kai buvo 100 000-150 000 žmonių, - kuri kvÄ—puoja viena mintimi! Ir, sakykim, atsiranda vienas, kuris jai nepritaria. Žinokite, aplink jį susidarydavo tuÅ¡Ä?ias ratas. Kai ateidavo kolaborantai-diversantai-jedinstvininkai, - kaip juos bepavadinsi, - jų niekas nemuÅ¡davo, juos tiesiog iÅ¡neÅ¡davo ant rankų ir iÅ¡mesdavo.

    IÅ¡ kur mes žinodavome, kÄ… veikia prieÅ¡as? Vienas informacijos Å¡altinis buvo patys žmonÄ—s. Lietuviai buvo labai susivienijÄ™. Lietuviai - tai nereiÅ¡kia lietuvių kilmÄ—s; mano bÅ«ryje buvo rusų, baltarusių, ukrainieÄ?ių, Lietuvoje gyvenanÄ?ių. Jie buvo Lietuvos patriotai. ŽmonÄ—s, kurie gyveno prie Å iaurÄ—s miestelio, per langus stebÄ—davo ir mums į AT skambindavo, praneÅ¡inÄ—davo, kur važiuoja tankai, kas į maÅ¡inas įsÄ—da, kokie maÅ¡inų numeriai. AÅ¡ įsivaizduoju, kaip buvo bjauru sovietų žvalgams, - tokios informacijos srautÄ… suvaldyti yra labai sunku. ŽmonÄ—s nebijodavo, rizikuodavo savo gyvybe, juk juos galÄ—davo areÅ¡tuoti. Jie buvo pasiruoÅ¡Ä™ aukotis už LietuvÄ…. Savo butus užleisdavo, kad galima bÅ«tų iÅ¡ tų butų stebÄ—ti. Buvo iÅ¡ garsiakalbių skelbiama: paskambinkite tokiu ir tokiu numeriu, priimsime nakvynÄ—s. Buvo ir vagiÅ¡ių, ir kitko, bet žmonÄ—s priimdavo nakvynei, valgydindavo, veždavo maistÄ…. Kaip Baltijos kelyje buvo susivienijÄ™, taip ir aplink AukÅ¡Ä?iausiÄ…jÄ… tarybÄ…. AukÅ¡Ä?iausioji taryba buvo simbolis. ÄŒia buvo Seimo nariai, mÅ«sų laisvÄ—s įkÅ«rÄ—jai, signatarai, kurie budÄ—jo niekur neiÅ¡eidami, priiminÄ—davo delegacijas taip pat ir iÅ¡ Rusijos. Dažnai susidurdavom ir su Vytautu Landsbergiu, ir su kitais vadovais. Jie mus padrÄ…sindavo, padÄ—kodavo už ryžtÄ….

    Grįžtu prie savo gyvenimo... Po poros savaiÄ?ių buvo suformuotas mokomasis karinis junginys, kuris buvo sudarytas iÅ¡ gynÄ—jų, 17-18-30-meÄ?ių. Mes AT negalÄ—jome turÄ—ti ginklų, nebuvo leidžiama. ÄŒia buvo vykdomas tik fizinis parengimas. Man pasisekÄ— - aÅ¡ buvau sportuojantis, imtynininkas, karatistas. PradÄ—jo formuoti sportininkų grupes. Mes buvome apgyvendinti dabartiniuose Seimo 3-iuosiuose rÅ«muose, kur ir miegodavome. IÅ¡ esmÄ—s buvome mokomi kovinÄ—s savigynos, - trys treniruotÄ—s per dienÄ…. Juk reikÄ—jo užimti jaunimÄ…, kad nedykinÄ—tų. Tai užmigdavome eidami, tiek bÅ«davome nuvaryti. Bet tai buvo ir gerai, nereikdavo daug galvoti. Nes mus paleisti bÅ«tų buvÄ™ pavojinga. Mus tada įvairiai vadindavo: pvz., „riebÅ«s Landsbergio katinai". Tai buvo vienas populiariausių mÅ«sų pavadinimų prieÅ¡iÅ¡koje aplinkoje; o kadangi aÅ¡ visada kovojau už lengvÄ… svorį, tai svÄ—riau 68 kilogramus; Ä?ia, AT, sugebÄ—jau dar 7 kg numesti. Mane, „kÅ«dÄ…" kaip dviratį, riebiu niekaip nepavadinsi.

    Vėliau tas mokomasis junginys tapo karine jėga, kuri galėjo vykdyti operacijas. Mus siųsdavo saugoti objektų. Mūsų pagrindinis priešininkas buvo OMONas - sovietiniai sukarinti specialiosios paskirties milicininkai. Tai tokia struktūra kaip dabar „Aras". Tik jie buvo sovietiniai ir operacijose veikdavo prieš mus. Pamažu mes ėmėme dominuoti prieš juos Vilniuje, Kaune. Pradėjome po truputėlį ginkluotis.

   Po to buvo suformuoti specbÅ«riai su antidiversantiÅ¡ku parengimu. 1991 m. liepos mÄ—n. įvyko Medininkų tragedija, kai buvo suÅ¡audyti mÅ«sų pasienieÄ?iai. Tada buvo nusprÄ™sta, kad mums reikalingi padaliniai, kurie sugebÄ—tų greitai atsidurti nustatytoje vietoje ir kovoti su diversantais. AÅ¡ praÄ—jau atrankÄ…, patekau į vienÄ… iÅ¡ tų padalinių. Buvome treniruojami PociÅ«nuose, Prienų rajone. Ten stovÄ—jo sovietinių desantininkų padalinys, Å¡alia buvom rengiami ir mes - visiÅ¡kai prieÅ¡ingos organizacijos. Tai be galo įdomus ir iÅ¡Å¡aukiantis laikotarpis.

   RugpjÅ«Ä?io mÄ—n. Rusijoje įvyko puÄ?as. GorbaÄ?iovas buvo nustumtas nuo valdžios; valdžiÄ… perÄ—mÄ— komunistai. KeitÄ—si kai kurių kepurÄ—s. Per tÄ… laikÄ… buvo ir žuvusių. Buvo vykdomos slaptos operacijos. AtvažiavÄ™ rusai provokuodavo: stovi poste, pradeda Å¡audyti... Jeigu aplink tave kilnojasi žemÄ—, reiÅ¡kia Å¡audo. AÄ?iÅ« Dievui, ne tiek daug buvo sužeistų. PerÄ—mÄ—me KGB rÅ«mus, OMONo bazÄ™, po truputį juos iÅ¡stÅ«mÄ—me ir iÅ¡ kitų objektų. PradÄ—jome dominuoti ir Lietuvoje. Tiesa, gynÄ—jų buvo ne tiek daug. BÅ«davo, kai iÅ¡siunÄ?ia į objektÄ…, 3-4 paras niekas tavÄ™s nepakeiÄ?ia, tiesiog nÄ—ra žmonių.

    1991 metų lapkriÄ?io mÄ—n. paskutinÄ—s kovinÄ—s operacijos buvo vykdant pasalÄ… Medininkų pasienyje. Gaudavome informacijÄ…, kad ir pas mus bus užpuolimas. GynÄ—m LietuvÄ… jau pasienyje - jau stipriau. Tai, žinoma, žinojo ir sovietai, jie irgi pradÄ—jo saugotis, mažiau puldinÄ—ti. PradÄ—jo valstybÄ— atsistatyti.

    Aš Edmundui sakiau: man niekas neskolingas ir aš niekam neskolingas. Jeigu mums būtų žadėję butus, žemes, kaip 1919 m. savanoriams kad žadėjo, - duosim žemės, jeigu ateisi ginti Lietuvos... Man niekas ni
eko nežadėjo. Aš atėjau iš idėjos, kaip ir mano draugai, ir kai man baigsis tarnybos laikas, aš atiduosiu pagarbą ir išeisiu, - dėkui, kad turėjau galimybę tiek metų tarnauti. Ir ieškosiu ką daryti toliau. Bet neverksiu, nesiskųsiu, nekeiksiu, kokie blogi Seimo nariai, kokia bloga valdžia, kaip viskas blogai. Jie yra tokie, kokius mes išrenkam, ir kiekvienas nusipelnome gyventi taip, kokį mes savo gyvenimą pasistatome. ...Stengiausi, sėdėjau per naktis, mokiausi... kai vyresnioji dukra buvo dar mažytė, studijavau Karo akademijoje. Reikėjo baigti per trumpą laiką ir dar darbą dirbti. Po to karo mokslų studijos JAV. Manau, žmogus turi viską, ką užsitarnauja".